Kaip viskas prasidėjo

Privažiuosi didelį akmenį. Jis žymi keliuką į mūsų sodybą. Važiuok juo iki galo. Ateisiu tavęs pasitikti. Tėtis patarė vienam pro vartelius neiti. Po kiemą laksto Tufis - jo amžinai alkanas Vidurinės Azijos aviganis...

Iš Žiemgalos į Žemaitiją

Automobiliui riedant siauru keliuku, keturkojis teritorijos sargas, šuoliuodamas kitoje tvoros pusėje, lydėjo nuo pat posūkio iki vartelių. Lai mielas vardas jūsų neapgauna. Ši stipri būtybė buvo sukurta vieninteliu tikslu - ginti bandą nuo vilkų. Įvaryti baimės vienam kitam šeimininko dukros gerbėjui - vienas malonumas.

Iš Žiemgalos į patį Žemaitijos pakraštį nusigauti truko dvi valandas. Susipažinę prieš keletą metų, artimiau bendrauti pradėjome vos prieš keletą mėnesių. Nei su Kamilės tėvais susipažinti, nei Narvydžiuose lankytis anksčiau nebuvo tekę. Kaip sakoma, kol dar būna pirmų kartų, tol gali sakyti, kad esi jaunas...

“Aš tas piktasis", - pusiau grėsmingu balsu tiesdamas ranką tarė rūstaus veido Kamilės tėtis Virginijus. “Pasisaugok šuns. Visokiausių mįslingų dalykų yra nutikę. Nesinorėtų, jog kažkas nutiktų ir tau...”

Augalotas keturkojis kantriai laukė šeimininko nurodymo išlydėti įsibrovėlį. Dar nesugiję sargo nasrai bylojo apie nakčia įvykdytą ežiuko egzekuciją. Nejaukią tylą nutraukė kaip visad linksma Kamilė ir žavingai besišypsanti jos mama Gražina. Šiai visus pakvietus prie stalo, sugužėjome pirkion.

Stot! Tai mano sūnaus vieta!

Damoms patogiai įsitaisius, gerą vietą prie gausiai nukrauto stalo išsirinkau ir aš. Sunkią kėdę suėmęs už atlošo, atitraukiau ją tiek, kad galėčiau atsisėsti. Sėdynė jau buvo bepaliečianti kėdės paviršių, kai suakmenėti privertė per valgomojo erdvę lyg griaustinis nuaidėjęs gaspadoriaus balsas.

“Stot! Tai mano sūnaus vieta! Tu gali sėsti štai ten,” - parodė pirštu į gretimą kėdę. Tikslumo dėlei turiu pasakyti, kad Kamilės brolio Augustino tąkart nebuvo.

Po sočių pietų atėjo metas arbatėlei. Savisaugos instinktas paskatino sekti mamos veiksmus. Kas galėtų paneigti, kad istorijoje yra buvę atvejų, kai namiškiams tenka vienokios, o svečiui įkrenta visiškai kitokios - ne tokios sveikatai naudingos žolelės. Nors tokie atsitiktinumai reti, vidinis balsas ragino išlaikyti budrumą.

Šeimai įpusėjus tuštinti puodelius, manasis vis dar buvo sklidinas. Jį laikiau drebančiose rankose, o pastarąsias meistriškai slėpiau po stalu. Nesinorėjo pirmąją pažinties dieną sulaistyti staltiesių. Paklaustas, ar gardu, atsakiau, kad labai gardu ir padėkojau namų šeimininkei už puikias vaišes.

Greičiau išvažiuosime – greičiau grįšime!

Po arbatėlės, ilgai tvėręs, pokalbiui kryptį nurodė Kamilės tėtis. Pareiškė norą sužinoti, kas per vienas yra žmogus, ketinantis nežinia kur išsivežti jo dukterį. Pedagogo patirtis ir tam tikrų specialiųjų dalinių tardymo metodikų išmanymas padėjo nugalėti mano nekalbumą. Ypatingai efektyviai suveikė užuomina apie ketinamą pirkti šaunamąjį ginklą.

Kiekvienam sugalvotam scenarijui turėjo būti pateiktas detalus veiksmų planas, kurio būtų imtasi iškilus pavojui jo dukros gerovei. Nieko stebėtino. Ne kasdien ateina dukra ir pareiškia, kad ketina viską palikti ir su lig tol nematytu bendrakeleiviu, keliauti į Iraną ar net dar toliau.

Pro sodybos vartelius įvažiavau vienas, o išvažiavome dviese. Viską paėmus, į krūvą sudėjus, atskirai paskaičiavus - pažintis praėjo sėkmingai. Regis, net keturkojis sodybos sargas, pajutęs šeimininkų ramybės būseną, į įsibrovėlį žvelgė atlaidžiau.

“Greičiau išvažiuosime - greičiau grįšime”, - guodė tėvus Kamilė.

Kaip bebūtų, už artimiausio posūkio šypseną pakeitė gaili rauda. Su artimaisiais susitiksime tik po metų. 

Lenkija

Lenkija – pirmoji šalis kelyje į Aziją. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir Lenkijos karalystė ilgą laiką sudarė taip vadinamą Abiejų Tautų respubliką. Tuometinis valdovas buvo vadinamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu.

Tos dienos seniai praėjo, tačiau ano meto paveldo išliko visoje buvusios ATR teritorijoje. Tai žinodami, žingeidūs lietuviai ir lenkai, su dideliu noru, važiuoja vieni pas kitus. Keliauja vieni ar su gidais, nuosavu transportu ar patogiais autobusais.

Šiaurinės Lenkijos kraštovaizdis panašus į mūsiškį. Važinėjantys į pasienio turgavietes tai patvirtins. Jei ne lietuvio ausiai neįprasta kalba ir priemiesčiuose kybančios kitoniškos iškabos – manytum, kad esi tėvynėje. Tačiau tolyn į pietus kraštovaizdis keičiasi.

Automobilių stabdymas – kantriųjų sportas. Lenkijoje ko gero pasiekėme rekordą: šešios valandos laukimo šalikelėje. Jį pagerinti truko kone metus. Nieko nuostabaus. Reikalingi tam tikri įgūdžiai ir patirtis.  

“Atrodai kaip nusikaltėlis!”

Prieš išvykstant, visa išmanantys bičiuliai negailėjo patarimų. Anot jų, pakaks grakščiai atkišti ranką su pakeltu nykščiu ir viskas išsispręs savaime. O Šventas Naivume! Kaip senoliai sakydavo – kur kas lengviau pasakyti nei padaryti.

“Nuoširdžiai tikiu, kad esi silpnoji šios komandos dalis”, – kartą tarė Kamilė be menkiausios abejonės balse. “Žmonės bijo tavo šukuosenos. Atrodai kaip nusikaltėlis.”

Replika suveikė, kaip tas obuolys, kur užvožė Izaokui Niutonui per pakaušį. Taip gimė geniali idėja. Teliko supažindinti kompanionę.

“Pasislėpsiu už to medžio ir vairuotojai manys, kad keliauji viena! Kai sustos, aš pribėgsiu. Vargšeliai nesupras kas nutiko!”

Šviesiaplaukė mėlynakė, su pliušiniu meškinu rankose, viena stovinti šalikelėje. Šalia – už ją pačią didesnė kuprinė. Nors technika pasirodė neveiksminga už vairo sėdint dailiosios lyties atstovėms, tačiau vyrukus pergudrauti kur kas paprasčiau. Tiesa, kai kurie pasipustydavo padus vos supratę, kad ši mergina ne viena. 

Krokuva: pirmosios pažintys

Antrosios dienos vakarą kelias atvedė į Krokuvą. Puiki proga surengti iškylą vienoje iš daugybės didmiesčio autobusų stotelių. Maža tebuvo likę mūsų atsargose lietuviškų gardėsių, bet kuo labiau stokoji, tuo labiau vertini.

Lyg koks baravykas po lietaus išdygo įspūdingo stoto pareigūnas. Kraipė žmogus galvą ir šiaip ir taip, žvilgsniu tyrinėdamas didelius nešulius. Mintyse atlikęs skaičiavimus, galiausiai nusprendė, kad įtariamieji veikiau jau du keistuoliai nei nusikalstamo pasaulio atstovai. Linktelėjo ir nuėjo neprataręs nei žodžio.

Vidurvasaris, tai metas, kai dienos ilgos, o naktys trumpos. Iki saulėlydžio buvo likusios bent kelios valandos, bet susizgribome greičiau kulniuoti senamiesčio link. Kad ir nedideliame, tačiau puikios reputacijos viešbutėlyje laukė nakvynė. Naštą palikę kambaryje, po kelių minučių jau sukome ratus po pagrindinę miesto aikštę.

“Balandžiai – tarytum politikai!”

Krokuvos Turgaus aikštė – didžiausia dar nuo viduramžių laikų išlikusi tokio tipo aikštė visoje Europoje. Ką čia pridursi? 40 tūkstančių kvadratinių metrų yra daugiau nei pakankamai gausiam būriui gatvės artistų ir miniai miesto svečių užsiimti kiekvienam savo veikla. Sparnuotomis žiurkėmis pravardžiuojami balandžiai irgi jaučiasi it rojaus kampelyje.

“Ar kada sakiau, kad vaikystėje laikiau veislinius balandžius?” – prisipažinau kompanionei. “Yra manančių, kad balandžiai buvo pirmieji žmogaus prijaukinti paukščiai.”

Krokuvos aikštės skrajūnai nepriminė nei veislinių, nei prijaukintų. Daugumos vietinių jie didžiai nekenčiami. Labiausiai dėl polinkio kurdintis balkonuose ir naudotis jais lyg lauko išvietėmis. Miesto valdžia gyventojus skatina nusidėjėlių nelesinti.

Vienas kitas senolis vargstančių skraiduolių pagaili: dalinasi duonos trupiniais ar kitais skanėstais nuo savo stalo. Ne išimtis ir greta mūsų stovėjęs vyriškis, pasidabinęs šviesiai rudu kostiumu. Dalintis jam, rodos, vienas malonumas.

“Šie paukščiai tarytum politikai”, – kvatodamas tarė vyriškis. “Kol jie mūsų lygyje, rodos, gerinasi ir nesibodi net lesti iš rankų. Vos tik pakyla – nesigėdija tos pačios rankos apdergti.

Kelionė į Zakopanę

Lenkijos-Slovakijos siena vinguriuoja tarp Tatrų kalnyno viršūnių. Tatrai – aukščiausia Centrinių Karpatų kalnų grandinės dalis. Vingiuoti žygių maršrutai į šį regioną kiekvienais metais pritraukia ištisas ordas aktyvių poilsiautojų.

Pietinėje Lenkijos dalyje įsikūręs mažytis Zakopanės miestelis, turintis vos 30 tūkstančių gyventojų. Palyginus su pusantro milijono kiekvienais metais atvykstančių keliautojų, atrodytų, vieni juokai. Kas juos čia traukia nesunku atspėti. Visoje Lenkijoje niekur kitur tokio kraštovaizdžio neišvysi.

“Prašau jūsų, apsvarstykite galimybę likti Europoje. Italija, Ispanija, Portugalija – reliatyviai saugios šalys, turinčios daug ką pasiūlyti”, – susirūpinimo neslėpė ponas Vieslavas.

Pusamžis vadybininkas sutiko pavežėti gerą šimtą kilometrų, iki pat Zakopanės miestelio. Pakeliui išvardino žinomus Lietuvos miestus ir juose gyvenančius verslo partnerius, o atsisveikindamas pridūrė:

“Nepatyrusiems keliauninkams Azija gali būti kietas riešutėtis. Kaip bebūtų, esate jauni ir stiprūs. Tikiu, kad viskas bus gerai. Likite sveiki!”

Gėda pažiūrėti arkliui į akis

Neilgai trukus, tolstantis automobilis tapo vos regimu taškeliu.

“Kalbant apie stiprybę”, – nutraukiau užsitęsusią tylą. “Pilvas jau kuris laikas liečia stuburkaulį.”

24 metai: būtent tiek truko išsiugdyti įprotį gausiai šlamšti tris kartus per dieną ir bemaž nuolatos užkandžiauti. Paaiškėjo, kad taip vadinami “modernūs” valgymo įpročiai turi tamsiąją pusę. Vos išklydus iš per daugelį metų susiformavusio kasdienio ritmo, organizmo sistemos išsikraustė iš proto. Kaip bebūtų, prieš vakarienę reikėjo kažkur įsikurti.

Didžioji miestelio dalis įsikūrusi slėnyje. Mintis įsirengti stovyklavietę toli nuo gyvenamųjų rajonų netruko materializuotis. Kelios akimirkos ir žolės žalumo palapinė įgavo projektinę formą. Vakarienei – virtos pupelės, avižinė košė ir didelis kepalas šviežios lenkiškos duonos.

“Negaliu patikėti tuo ką matau”, – stebėjosi Kamilė susiėmusi už galvos. “Suvalgei tiek avižų, kad tavo vietoje gėdyčiausi arkliui į akis pažiūrėti!”

Svetimi ūkininko žemėje

Bevalgant vakarienę nusileido saulė ir žemę užklojo tamsa. Tiek paukšteliai nabagėliai, tiek tolumoje įsitaisiusių sodybų gyventojai ruošėsi poilsiui. Ilgainiui stojo mirtina tyla. Įėjimą palikome atvirą, kad galėtume stebėti mėnulio šviesoje skendinčias viršukalnes. Tai buvo viena tų akimirkų, kai jautiesi turtingas, kad ir vėjams kišenėse švilpiant.

“Ššš… Ar girdi?” – Kamilė išgirdo šuns lojimą.

Garsas artėjo. Teko palikti jaukų guolį. Pasirodo, keli šimtai baltų avelių sparčiu žingsniu keliavo namo, o mes pasimaišėme jų kelyje. Keturkojai aviganiai užtikrino tvarką. Staiga greta palapinės išdygo vyras. Balti marškiniai, sukišti į plačias rudas kelnes, rodos, švytėjo mėnesienoje.

“Turbūt esame jo valdose.”

Vyriškis žengė porą žingsnių į priekį ir išspjovęs dantyse laikytą smilgos kotelį, nusiėmė plačiabrylę skrybėlę. Draugišką pasisveikinimą sekė keli trumpi sakiniai mums nepažįstama kalba. Padrikais rankų mostais ir įvairiakalbiu žodžių deriniu paaiškinome, kas tokie esame ir kur keliaujame. Atgalios sugrįžo tik užsitęsusi akimirka tylos.

Vargu ar galėtum kaltinti žmogų jei ir būtų liepęs drožti savais keliais. Jo namai - jo taisyklės. Mūsų nuostabai, nutiko priešingai. Vyriškis paaiškino, kad esame jo svečiai ir pakvietė į trumpą ekskursiją. Parodė, kur rasti geriamo vandens ir kitų patogumų. Nuprausti šaltu vandeniu, saulėje įdegę veidai, kaip mat atsigavo.

Įmantrūs pusryčiai su kaimo šviesuoliu

Prie stalo sėdėjo lig tol nematytas vyriškis. Pasirodo, tai artimas ūkininko bičiulis. Jakobas buvo pakviestas pabūti šeimininko vertėju. Žmogus pareiškė prieš keletą metų tekę diebti Jungtinėje Karalystėje. Ši neįkainojama patirtis praturtino vyriškio užsienio kalbos žodyną.

Abu dėdulės sėdėjo sau patenkinti ir šypsojosi nuo ausies iki ausies. Pasirodo, pusryčiauti su pora užsieniečių jiems buvo didi pramoga. Netilo juokas. Šeimininkas kartas nuo karto paragindavo prie vaišių stalo nesikuklinti. Net kelis sykius pasamprotavo, kad nežinia, kada sekantį kartą teksią pavalgyti.

Didžiąją dalį vaišių sudarė pieno produktai: ožkos pieno sūris, šviežutėlės išrūgos, naminis sviestas. Netrūko ir duonos bei bandelių. Tepdamas sviestą, mintimis nusikėliau į vaikystę, kai ištisus mėnesius praleisdavau pas močiutę kaime. Mušti sviestą būdavo įprastas darbas.

Nešdami vieną išrūgų ąsotį po kito, vyrai juokėsi. Tvirtino, kad šis taurus gėrimas – vyro jėgų šaltinis. Anot jų, išgėrus porą litrų išrūgų, ne tik bet koks ūkio darbas einasi lyg iš pypkės, bet ir šeimos guolyje negęsta aistros. Net prasčiausios nuotaikos sutuoktinei atsiranda ūpas, kai vyras kupinas jėgų, o akyse plieskia jaunatviška liepsna.

Slovakija

Slovakija – šalis apie kurią žinojau mažiau nei Starkus ir Radzevičius žino apie buvimą namisėdomis. Visą žinių bagažą sudarė menkutė saujelė faktų, išgirstų iš kelių slovakų, sutiktų studijų metais.

Dėl begalės nacionalinių parkų, turtingų vingiuotomis upėmis, paslaptingais urvais bei vingiuotais takais ir takeliais, Slovakija sulaukia vis didesnio keliautojų dėmesio. Lenkijos-Slovakijos sieną pėsčiomis kirtę jau saulei nusileidus, stovyklavietę korėmės nakties tamsoje.

“Labas rytas saulele. Kaip miegojai?” – pasveikinau iš palapinės galvą iškišusią ir smalsiai besidairančią Kamilę.

Ankstaus rytmečio šviesa atskleidė tamsos taip uoliai slėptą kraštovaizdžio žavumą. Ne paslaptis, kad stovyklauti jaukiausia atokiai nuo praeivių dėmesio, todėl nakvojome tokiuose kemsynuose, kur nei smailianosis uodas nebūtų sugalvojęs ieškoti – medžių tankmės slepiamoje Bialkos upelio salelėje.

Įbridęs į sraunų upelį nusiprausti, beregint netekau apavo. Elegantiškai, it koks laivelis, sintetinė šlepetė nuplaukė į rytus, kur neilgai trukus pradingo pursluose.

“Pirma savaitė, o tu jau praganei pusę turto”, – taikliai pastebėjo žemaitišku pastabumu apdovanota kelionės draugė, todėl apie ant tvoros džiūti Lenkijoje paliktą rankšluostį atrodė geriausia nutylėti.

“Gal ir gerai”, – mąsčiau aš. “Nudžiūsiu saulėje, o esant reikalui, galiu tuo tikslu naudoti kokį rūbą.”

Jūros akis

Galutinai prabusti padėjo puodelis karštos arbatos. Mažytė spiritinė viryklėlė puikiai atliko darbą. Kelios ten pat nuskintos laukinės uogos turėjo užtikrinti energijos lygį iki vėlei atsiras kuo pasistiprinti. Nėra kada svajoti apie pas močiutę kaime gausiai nukrautus vaišių stalus ir pasikartojančią nuostabą “Kodėl, vaikeli, nieko nevalgai?”

Žygiuojant pagrindinio kelio link, pakeliui sutikti žygeiviai visi kaip vienas tvirtino, kad ne ta kryptimi einame. Atkakliai mojavo rankomis ragindami apsisukti. Pasirodo, visi jie traukė link Jūros Akimi (Morskie Oko) vadinamo ežero. Tai bene garsiausias ežeras visame Tatrų kalnyne: didžiulis gėlo vandens telkinys nuo seno telkšantis 1395 m. aukštyje virš jūros lygio. Pasak vietinių, tokį vardą Jūros akis įgijo dėl senos legendos apie požeminį tunelį, jungusį ežerą su jūra.

“Pasaulis kupinas stebuklų”, – garsiai pasvarstėme ir pasižadėjome ateityje sugrįžti, tačiau per ilgai svajoti nevalia. Tikslas – be didelių sustojimų pasiekti Aziją. Kaip bebūtų, pasvarstymams apie ateitį buvo lemta išsipildyti. Po trijų metų, viešėdami netoliese, Jūros Akį aplankėme kartu su tėčiu.

Akys visą svieto keistumą apmato, bet savęs nemato

Kalbos barjeras pasirodė nesąs toks ir baisus. Platūs rankų mostai ir juos lydintis riaumojimas – tarptautinė kalba, suprantama visame pasaulyje. Dauguma vairuotojų – žili seneliukai. Kalbantys angliškai noriai pasakojo apie jau užaugusius vaikus ir išdykusius anūkus. Neslėpė, kad būtų nieko prieš tų padaužų sulaukti dar daugiau.

Besidomintys geografija žino apie įdomią Slovakijos formą. Visa šalis tarytum ištįsusi, o per liemenį, nuo Lenkijos iki Vengrijos – vos 175 kilometrai. Važiuojantiems automobiliu šia kryptimi šalį kirsti pakanka trijų valandų. Žinoma, keliaujantiems pakeleivingais automobiliais toks nuotykis gali užtrukti, daug kas priklauso nuo sutiktų žmonių.

Pasiekti pusiaukelę prireikė kelių valandų. Kiekvienas vairuotojas kitoks. Visi turintys išskirtinių bruožų ar net tam tikrų keistenybių. Žinoma, kas keista, o kas ne priklauso tik nuo vertinančiojo perspektyvos.

Prisiimk atsakomybę už savo sprendimą!

Didieji iššūkiai apsireiškė vidurdienį, kai vienas vyriškis pranešė turįs apsisukti. Išlaipino gyvenvietėje su trimis trobomis ir alude. Trumpo vizito metu, lankytojų akys nesiliovė sekiojusios paskui du įtartinus lietuvius su nešuliais ant pečių. Svetimšalis ten – dalykas retas.

Popietė praleista žygiuojant įkaitusia kelio danga ne juokais prailgo. Dauguma reikiama kryptimi važiavusių automobilių – sportiniai modeliai, riedėję į vietinės reikšmės lenktynes. Pakelėje belaukiant ir vandens atsargos išseko. Vienintelė likusi atgaiva – Kamilės šypsena.

Vienišo medžio paunksmėje iš giliausių atminties užkaborių apsireiškė kadaise girdėtas vieno kroatų keliautojo patarimas: “Visuomet prisimink, kad tai Tavo pasirinkimas. Prisiimk atsakomybę už savo sprendimą. Gal elgiesi teisingai, o gal ir ne, bet tai tavo pasirinkimas.”

Pirmoji keliavimo autostopu taisyklė

Viską apibendrinus, kelionė klostėsi sėkmingai. Paklausti kur link traukiame, dažniausiai atsakydavome, kad į Vengriją. Minėti tolesnius kraštus pasirodė netikslinga. Tokia taktika išvadavo nuo painiavos, nes keliauti į kaimyninę Vengriją slovakams atrodė žemiška ir realu.

Pirmoji keliavimo autostopu taisyklė byloja, kad didelių miestų geriausia vengti. Košicė – žavingas Slovakijos miestas, įsikūręs už 20 km. nuo Vengrijos sienos, kur per klaidą išsilaipinome pačiame miesto centre. Paskui ilgai sukome galvą, kaip be didelių išlaidų ir laiko nuostolių pasprukti į užmiestį. Didmiestyje nei palapinę pasistatysi, nei laužą užsikursi.

Sparčiai artėjant sutemoms variantai buvo du: pėdinti pėstute arba apsistoti Košicėje ir pratęsti kelionę ryte. Užsukome į vietinę greito maisto užkandinę, nes tai - gera vieta pasinaudoti internetu. Pasirinkus antrąjį kelią, žemėlapis pranašavo ilgą pasivaikščiojimą. Iki stovyklavietei tinkamos vietos buvo bent 8 kilometrai.

Apsistoti viešbutyje taip pat netiko. Tai būtų nugręžę ir taip jau menką biudžetą. Negana to, nakvoti prašmatniame viešbutyje, palikus namus vos prieš kelias dienas, būtų buvęs savotiškas nuotykio žavesio sumenkinimas. Matyt ne veltui sakoma, kad dvi galvos geriau nei viena, nes pamažu gimė planas.

Vasaros naktys trumpos. Kelias valandas praleisime stotyje, o ankstų rytą – kulniuosime į užmiestį. Saulei patekėjus netruksime pasiekti Vengriją.

Kad gaspadorius žinotų, kokią naktį vagys ateis, pasikėravotų

Nuotykiai prasidėjo vos įžengus į Košicės autobusų stotį. Nešuliai surado vietą po laiptais, o greta stovėję suolai virto apsauginėmis barikadomis. Tai turėjo apsunkinti dalią ilgapirščiams, kurių tokiose institucijose kartas nuo karto pasitaiko. Tokių priemonių reikalingumas netruko pasitvirtinti.

Vienintelis kelias pačiupti kuprinę – peršokus suoliuką, ant kurio sėdėjau aš. Negana to, lengviausia kuprinė svėrė 15 kilogramų. Nepastebėtas su tokiu svoriu nepabėgsi. Greičiau pasirašysi nuosprendį stuburui ir dar apsauga areštuos.

Kamilė išsitiesė visu ilgiu ant suoliuko priešais mane ir užmerkė akis. Aš tuo metu aš išsitraukiau nešiojamąjį kompiuterį. Knietėjo paskelbti įrašą tinklaraštyje. Nors ir susitelkęs į darbą, viena akimi stebėjau aplinką, kai dėmesį patraukė dalykiškai apsirengusi vidutinio amžiaus moteris.

Pedantiška ponios šukuosena priminė peruką, o akis slėpė didžiuliai tamsūs akiniai. Nedidukas lagaminėlis sudarė įspūdį, kad moteris laukė autobuso. Įdomiausi dalykai prasidėjo Kamilei užsnūdus.

Galbūt pailsusi, o gal ir ne, lig tol buvusi itin judri, moteris akimirkai sustojo. Nepaisant didelių akinių, nebuvo sunku nuspėti, jog dėmesį sutelkė į pusėje lūkuriuojantį vyriškį. Ėmė darytis smalsu, todėl darbas nugrimzdo į antrą planą.

Vagies kepurė dega

Prisiminiau vaikystę, kai su tėčiu žiūrėdavome “Volkeris, Teksaso reindžeris” ir spėliodavome, kuris blogiukas gaus į kaulus pirmas. Vaikystėje išvystyta intuicija nenuvylė ir padėjo atspėti auką. Ponia, lėtai, bet užtikrintai, pajudėjo taikinio link.

Vyriškis susilaukė skambučio. Galimai paskambino žmona ir paragino skubiai grįžti namo dar iki atvėstant koldūnams. Žmogus pasičiupo lagaminą ir išskubėjo laukan. Ar tai nuliūdino gerbiamą ponią? Panašu, kad ne, nes tuo pačiu būdu pamėgino prisėlinti prie dar dviejų žmonių. Abu kartus reikalai klostė labai panašiai.

Pasirodymas pasiekė apogėjų, kai per garsiakalbius suskambo pranešimas, kad netrukus stotis bus uždaroma. Paskutiniams keliauninkams sulaukus autobusų, visoje laukimo salėje likome tik mes, pora stoties darbuotojų bei jau minėta moteriškė. Žvilgsnis pakrypo į mus.

“Ar girdi mane?” – pažadinau besiilsinčią Kamilę. “Link mūsų artinasi viena ponia. Apsimesk, kad miegi, bet turėk omenyje, kad ji gali būti kišenvagė.”

Nedidelė suma grynųjų bei svarbiausi daiktai gulėjo didelės kuprinės gelmėse. Ant kelių gulėjęs nešiojamasis kompiuteris, taip pat sunkus taikinys. Vienintelis menkiau apsaugotas inventoriaus elementas – greta gulėjęs telefonas. Senoliai sako, kad nevalia tampyti likimo už ūsų, tačiau smalsumo skatinamas tiriamaisiais tikslais telefoną it jauką pastūmiau dar toliau.

Įvykių eiga klostėsi, kaip ir buvo numanyta. Iš kelių dešimčių sėdimų vietų, moteris pasirinko būt tą, kuri buvo greta mūsų. Apsimečiau užsiimantis savo reikalais, kai gerai matomoje vietoje padėtas telefonas patraukė moters dėmesį.

“Labai atsiprašau”, – ji atsisuko į mus. “Ar galėtumėte pasakyti, kiek dabar valandų?”

“22:20”, – atsakiau nieko nelaukęs. Tą patį patvirtino ant sienos kabėjęs laikrodis.

“Kaip sakėte?” – apsimetė neišgirdusi ir it gudri laputė pasislinko arčiau.

Moteris pasilenkė į priekį, lyg norėdama žvilgtelti į kompiuterio ekraną. Dešinioji ranka atsidūrė prie pat telefono. Tą akimirką neištvėriau ir susijuokiau. Kai tą patį padarė ir miegančia apsimetusi Kamilė, pasireiškė ponios drovumas. Nieko nelaukusi, ji čiupo prašmatnų lagaminėlį ir apleido patalpą.

Nepageidaujami

Darbo laikui pasibaigus, persikraustėme į traukinių stotį. Pasak didžiulio ženklo, pastaroji veikė visą parą. Viskas ko tą akimirką norėjosi, buvo truputis privatumo. Viršutinis aukštas – pats ramiausias. Išėjau ieškoti interneto, kad užbaigčiau prieš tai pradėtą darbą, o Kamilė liko saugoti daiktų.

Paaiškėjo, kad vakaro nuotykiams dar ne pabaiga. Būdamas pirmame aukšte, pastebėjau laiptais lipantį sargą. Iš paskos sekė du policijos pareigūnai. Vyrai tiesiu taikymu patraukė į viršutinį aukštą, kuriame be Kamilės daugiau nebuvo nei gyvos dvasios. Pasekiau paskui.

“Ar galiu kuo padėti?” – kreipiausi į pareigūną, ką tik pradėjusį kamantinėti Kamilę.

“Kas jūs tokie, iš kur esate ir kur ketinate vykti?” – žvarbesniu už lietuvišką žiemą balsu pasiteiravo policininkas.

“Iš Lietuvos. Rytoj keliausime į Vengriją,” – raportavome nieko nelaukdami.

“Kur jūsų bilietai? Kurią valandą išvyksite?” – pažėrė klausimus pareigūnas.

“Dar neįsigijome. Kasa nebedirba…”

“Tuomet turime problemą,” – griežtu tonu pareiškė įstatymų sergėtojas.

Pasirodo, nakties metu Košicės traukinių stotyje leidžiama būti tik turintiems naktinio traukinio bilietus. “Menka problema”, – pamanėme mes ir nesileisdami į bereikalingas detales, susiruošėme išeiti. Palyda sekė iki pat išėjimo.

Palikus teritoriją nutiko kai kas netikėto. Pareigūno tonas pasikeitė vos įžengus į kameroms nepasiekiamą zoną. Paaiškino, kad jie tik vykdė kažkieno nurodymus, o prašalaičiai išprašomi siekiant nuo kišenvagių apsaugoti keleivius. Viskas suprantama, ypač, kai visai neseniai vieną tokią įtartiną moteriškę sutikome patys.

Žmogus paaiškino, kaip nukakti į viešbutį, kuriame, anot jo, galima nebrangiai apsistoti. Toks variantas vis dar neatrodė viliojantis. Padėkojome pareigūnui už geranoriškumą, tačiau nutarėme laikytis plano ir neišlaidauti. Juolab, kad tai buvo puiki proga apžiūrėti Košicės senamiestį, garsėjantį bene ilgiausiu pasivaikščiojimams skirtu taku pasaulyje.

Pačioje Košicės senamiesčio širdyje išdidžiai rymo Šv. Elžbietos katedra. Lauko kavinėse dieną-naktį laiką leidžia ir gardžiausius valgius degustuoja tiek vietiniai, tiek miesto svečiai. Prisėdę ant medinio suoliuko ne ką prasčiau pasivaišinome ir mes. Ypatingai gardžios konservuotos pupelės ir obuolių sultys.

Pasivaikščioję ir pasistiprinę, dar iki saulei patekant pasiekėme miesto pakraštį. Atokiai įsikūrusi kuro kolonėlė – puikiausia vieta kalbinti vairuotojus. Vienas tokių šaunių vairuotojų maloniai sutiko ištiesti pagalbos ranką ir pavežėti. Nauja diena – nauja pradžia.

Vengrija

Žvelgdamas pro automobilio langą, mintimis nusikėliau į įsivaizduojamą ateitį. Ant užrašų knygelės viršelio išvedžiojau raides I.R.A.N. ir keliskart paryškinau. Vairuotojas netruko tai pastebėti. Prasitarė, kad ir jis pats dar visai neseniai lankėsi tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Metams bėgant, mylimoji ir pilna troba vaikų pastūmėjo gyventi sėsliau.

Ketinęs pametėti tik iki sekančio miestelio, vairuotojas taip jame ir nesustojo, o pavežė iki pat pasienio. Mažiau nei už pusvalandžio du jauni pakilios nuotaikos lietuviai svajingai žvelgė į įsivaizduojamą liniją, skiriančią dvi valstybes.

Prisiminiau, kaip dar mokyklos laikais teko girdėti, jog norint kupranugarį išlaikyti tam tikroje teritorijoje, tvora nereikalinga. Pakanka iškasti mažytį griovelį, kurio gyvūnas niekada neperžengs. Panašią jėgą turėjo ir ta nematoma linija.

Kaip tas kupranugaris, žiūrėjome į neegzistuojančią ribą ir kažin kokiu būdu, jautėme, kad žingsnį reikia dėti platų, aukštai keliant kojas. Slovakija liko už nugaros ir nebuvo prasmės gręžiotis atgal. Laikas nuspręsti, kur link traukti toliau.

Taip besvarstant, iš aplinkos pasigirdo vienas kitas vengriškas žodis. Tapo aišku, kad vengrų kalba nepanaši į jokią kitą anksčiau girdėtą. Tada nei žalio supratimo nebuvo, kad viešėsime Vengrijoje pakankamai ilgai, kad spėtume susipažinti su smulkiausiomis vengrų kalbos vingrybėmis.

“O kad taip kas imtų ir sustotų neprašytas! Nereiktų valandų valandas stypsoti šalikelėje”, – garsiai susimąsčiau.

“Ei, bičiuliai!” – sušuko garbanotas vaikinas anglies juodumo plaukais. “Sėskite, pavešiu!”

Į trečią dešimtį įžengęs vaikinas priminė amerikiečių aktorių Riką Moranisą. Pastarasis išgarsėjo atlikęs pagrindinį vaidmenį filme “Brangioji, aš sumažinau vaikus”. Deja, tai buvo visai ne aktorius, o paprasčiausias studentas, važiavęs į Budapeštą. Vyrutis išdygo it grybas po lietaus: tereikėjo panorėti ir į norą buvo atsakyta.

Požeminiu tuneliu

Atsidurti kitoje pusėje turėjo būti vieni juokai. Bent taip tvirtino “Brangioji, aš sumažinau vaikus”. Deja, realybė neatitiko lūkesčių. Magistralinis kelias tekėjo lyg srauni upė, o dvi kelio puses skyrė aukšta tvora. Tokią nei greitai perlipsi, nei su kuprine pro apačią pralysi.

Kur buvęs kur nebuvęs prisistatė pareigūnas. Ypatingas angelų sargų dėmesys pastarosiomis dienomis tapo įprastas. Šį kartą įstatymų sergėtojas norėjo įspėti, kad bandymas kirsti kelią būtų lyg žaidimas su likimu: net ir pavykus, gautume baudą. Teliko kulniuoti į lankytojais knibždančią kuro kolonėlės kavinę kurti plano "B".

Vienas iš variantų – autostopu keliauti iki vietos, kur kirsti kelią būtų saugu. Deja, niekaip nepavyko rasti geradario, kurio automobilyje būtų buvusios dvi laisvos vietos. Negana to, kuo toliau būtume važiavę, tuo ilgiau būtų trukę tą patį atstumą grįžti atgal.

Kilo vienintelė idėja: kuprines ant pečių ir pirmyn per laukus, lygiagrečiai magistraliniam keliui. Gerai, kad manta sukrauta kur kas profesionaliau nei pirmomis dienomis. Sunkiausi rakandai kuprinės viršuje, nes taip pakyla svorio centras ir nesinori lenktis į priekį. Neilgai trukus kelią pastojo kliūtis.

“Kam kliūtis, o kam proga pailsėti”, – šmaikštavome prakaitui žliaugiant per kaktą.

Kamilė įsitaisė pavėsyje. Tinkamas metas atsiversti dienoraštį. Kol mano partnerė fiksavo įvykius ateities kartoms, nėriau į bekraštę kukurūzų jūrą. Gerai, kad neilgai teko brautis. Prieš akis išniro netikėtas radinys – melioracijos tunelis, ėjęs po magistraliniu keliu. Aleliuja!

Į Nyredhazą su Džeisonu Stathemu

“Dvi kino žvaigždės per vieną dieną”, – garsiai pasvarsčiau, išvydęs vairuotojo veidą.

Šį kartą sustojo prancūzas. Tam tikrais bruožais, o gal net ir vairavimo įpročiais, vyras priminė paprastai veiksmo filmuose vaidinantį aktorių Džeisoną Stathemą. Skriejome 130-140 km/h greičiu, o jis vis paleisdavo vairą ir rankas sudėdavo maldai. Tada atsisukdavo į mus ir nutaisydavo veido išraišką lyg sakytų – “Niekas nevairuoja! Kas dabar bus?”

“Geriausia jo nešerti dėmesiu, o tai sugalvos paspausti pedalą dar labiau”, – pasimuisčiau lyg ruoščiausi miegoti.

Kai nėra žiūrovų, nėra ir noro pasirodyti. Sektaklis baigėsi vos prasidėjęs. Prasidėjus pokalbiui, žmogus paaiškino, kad keliauja į Nyredhazą (veng. Nyíregyháza). Ten jau kuris laikas gyvenanti jo mama. Nyredhaza mums kaip tik pakeliui.

Nepaisant galbūt tik mums vieniems neįprastų juokelių žmogus pasirodė esąs gerietis. Vis pasiteiraudavo ar kondicionierius sureguliuotas tinkamai, ar muzika groja ne per garsiai. Domėjosi lietuvių kalba ir tradicijomis. Nustebo sužinojęs, kad Lietuva nėra Rusijos dalis.

Vaikas suaugusio kūne

Nyredhaza – septintasis pagal dydį Vengrijos miestas, įsikūręs šalies šiaurės rytuose. Sustojome pačioje miesto širdyje. Vairuotojo žvilgsnis užkliuvo už Kamilės meškino Kevino. Rodos, net nudžiugo ir nuskubėjo link bagažinės, kur laikė pliušinę koalą. Gal dukros?

Reikalai pakrypo netikėta linkme. Tvirto sudėjimo, brandžiai atrodantis vyriškis paėmė abu žaislus ir ėmė imituoti jų romantišką pasibuvimą: prancūziškus bučinius ir komplimentus. Negana to, jis vėl pribėgo prie bagažinės ir išsitraukė dar vieną pliušinį žaislą – tigrą.

Liko nepaklausta, bet galėčiau lažintis, kad tas žmogus turėjo vaikų. Tik pats turėdamas dukrą dabar suprantu, kaip pas vyrą atsiranda įgūdžiai paploninti balsą ir įgarsinti liūtą, pelę ar kas tik tuo metu reikalinga.

3 dienos svečiuose pas vengrus

Mano kišenė pilna pinigų. Turiu atiduoti juos mamai, nes su manimi nesaugu. Tada nuvešiu jus į Rumuniją.

Naktis praėjo ramiai. Įsikūrėme jaukioje vietoje, prie ežero, 6 kilometrai nuo Nyredhazos. Sekančią dieną praleidome Debrecene. Valgėme kažkieno padovanotas bandeles su akacijų medumi ir žvalgėmės po miestą. Vakarop laukė ilgas žygis iš miesto ir dar viena nakvynė gamtoje, tik šį kartą prie miško. Jei atmintis neapgauna, netoli Debreceno oro uosto.

Ištvaną sutikome prie Beretiaudžfalu – miestelio, kurio pavadinimą tardamas ne vienas liežuvį nusilaužė. Geras pusvalandis ir laimingi šveitėme Ištvano mamos keptą kiaušinienę su dešra, ragavome vietinį gėrimą. Į kelionę įdėjo kepalą duonos, naminių dešrų, mineralinio vandens ir Ištvano bičių sunešto medaus.

Kalbėjomės apie istoriją, lietuviškus ir vengriškus papročius. Ištvanas – įvairiapusiškai labai apsišvietęs žmogus, ypatingai gerai išmanantis geografiją, Vengrijos ir kaimyninių šalių istoriją. Šį bei tą žinojo ir apie Lietuvą. Tik geraširdei Ištvano mamytei buvo staigmena, kad turime savo kalbą ir nesame Rusijos dalis.

Pasistiprinę išsiruošėme į Oradėją – artimiausią Rumunijos miestą, įsikūrusį prie sienos su Vengrija. Prie sienos sustabdė pareigūnai. Paklausė Ištvano, ar mes keliautojai autostopu, ar prašėme mus pervežti per sieną. Atsakė, kad ne. Mes – jo draugai.

Nenumaldomas ančių šauksmas

Kompaniją palaikyti nusprendė ir Ištvano mamytė. Per kelias valandas aplankėme žymiausius architektūros paminklus, bičiuliams rekomendavus, užeigoje užsisakėme svogūnų sriubos, desertui sušveitėme rumuniškų ledų. Mamytė ko tai ėmė dairytis į saulę, nervingai žvilgčioti į laikrodį. Pasirodo, ji augina naminius paukščius, kuriuos kas kelias valandas turi palesinti. Kitaip, negali nusiraminti.

“Vadinu tai ančių šauksmu”, – paaiškino Ištvanas.

Pagal susitarimą, po ekskursijos po miestą turėjome skirstytis kas sau. Šeimynėlė užsispyrė mūsų taip greitai neišleisti ir įkalbėjo paviešėti dar porą dienų. Teisybės dėlei, labai ilgai įkalbinėti ir nereikėjo. Kas geriau nei naminės spurgos ir patogi lova padeda atgauti jėgas? Puiki proga susikaupti prieš sekantį kelionės etapą.

Sėdome į didelį Ištvano visureigį, kurį jo savininkas buvo neseniai pirkęs. Prieš tai vairavo senutėlį Volkswagen Golf II. Paklaustas, kas pastūmėjo priimti sprendimą įsigyti naują automobilį, Ištvanas atsakė: “Man Golf patiko. Puiki mašina. Labai taupi. Kaip bebūtų, žmonės laikė nesuvokiamu dalyku, kaip ūkininkaujantis žmogus gali neturėti visureigio.

Vienas draugas man kartą pasakė – jei pirkai automobilį tik tam, kad įrodytum jog nesi ubagas – tu esi kvailas per visą pilvą!”

Nuo papūgų ir bičių iki ilgaragių jaučių

Dar kartą kirtę Rumunijos-Vengrijos sieną, išsiruošėme vakarieniauti. Viename mažyčio miestelio restoranėlių Ištvanas užsakė sriubos duonos kepale ir juostelėmis pjaustyto jaučio skrandžio. Skrandis patiekiamas kartu su daržovėmis, viską gausiai pabarsčius kvapniais prieskoniais. Panašu, kad vengrai mėgsta riebų maistą, o ir porcijos vertos pagarbos.

Ištvanas – spalvinga asmenybė. Vakarieniaujant paaiškėjo, kad jis ne tik dirba veterinarijos gydytoju, bet dar ir pardavimui augina saulėgrąžas, laiko bites. Ištvano namuose niekada nebūna tylu. Be atvangos čiulba ulba pora dešimčių banguotųjų papūgėlių. Dainavimas Ištvanui taip pat ne svetimas. Storu galingu balsu labiausiai mėgsta atlikti vengrų liaudies dainas.

Kaip įprasta, po nakties išaušo rytas. Pusryčiams – kiaulės sūris. Kas įdomiausia, kad su sūriu šis patiekalas neturi nieko bendra. Šeimininkas pasakojo, kad, kai Vengrijoje lankėsi Pamela Anderson, nuo kiaulės sūrio ją supykino. Porai valandų likome vieni, kol gaspadorius pasirūpino bitėmis, atliko kitus ūkio darbus. Apie save Ištvanas atsiliepė savikritiškai. Neslėpė mėgstantis patinginiauti.

Prieš išeidamas pas bites, gaspadorius tarė: “Vakar aš pailsėjau, bet šiandien pamatysiu kokią žalą padarė mano tingumas.”

Dieną praleidome gyvūnijos rezervate. Būtent čia Ištvanas darbo turi daugiausiai. Viešnagė artėjo į pabaigą, todėl taip pat užsukome ir į vietą, vadinamą Mini Vengrija. Paskambinus rezervato viršininkui, Ištvanas sunerimo ir paprašė tylos. Pamiršo, kad tuo metu turėjo būti darbe, todėl teko apsimesti, kad yra išvykęs darbo reikalais. Tai ne vienintelė užmaršumo apraiška, kurios liudininkais teko būti.

“Būna, kad užmirštu susimokėti už elektrą. Paskui tenka sėdėti tamsoje. Blogiausia, kai iš galvos išgaruoja nusipirkti tualetinio popieriaus…”, – pusiau juokais tamsiausius savo griekus vardino šmaikštuolis Ištvanas.

Paskutinę dieną į svečius pakvietė mamytė. Šį kartą vaišėse apsireiškė ir jaunėlis brolis – vyras, kurio neįžeistum net pavadinęs šešiadure spinta. Mama guodėsi, kad, kai abu jos sūnūs yra namie, kambaryje negana vietos nei liesiausiam uodui apsisukti. Tardama šiuos žodžius, dėstė gardžiausius valgius, o desertui patiekė prausiamą bliūdą kvapniausių naminių spurgų, kokias tik kam yra tekę ragauti.

Prieš kelionę į Oradėją, šeimynėlė nupiešė Rumunijos žemėlapį. Mūsų planuotą maršrutą išdėję į šuns dienas, patarė rinktis ilgesnį kelią, vedantį per Transivaniją. Pažymėjo įdomiausias vietas, paaiškino, kur kokių tautinių mažumų sutiksime daugiausiai: vengrų, vokiečių ar romų. Negailėjo patarimų. Vienas jų – neturėti išankstinių nusistatymų.

Rumunija

Kažko sekėsi su tais prancūzais. Šį kartą sustojo garbanius medicinos studentas, į Klužą važiavęs lankyti draugės. Pakeliui vis dairėsi į ant žaginių sukrautas šieno kupetas ir klausė ar turime tokius kalnus namie. Ne paslaptis, kad šis, šimtmečiais naudotas šieno džiovinimo būdas per pastaruosius porą dešimtmečių beveik išnyko. Kur ne kur bepamatysi.

Oradėją ir Klužą skyrė trys valandos kelio. Vairuotojas klausėsi mokomųjų kasečių, dalinosi, ko jau buvo išmokęs. Tvirtino, kad rumunų kalba nesunki. Maloniai besišnekučiuojant, laikas netruko prabėgti. Prieš akis atsivėrė Transilvanijos širdimi vadinamo miesto vaizdai. Sustojome prie Šv. Mykolo bažnyčios, kur vyriškis atsisveikino ir pasišvilpaudamas nustraksėjo savo keliais.

Naktį praleidome nakvynės namuose. Proga išsiskalbti rūbus ir perorganizuoti nešulius. Pirmųjų savaičių užteko paaiškėti, kas reikalinga, o kas tik bevertis balastas. Mintį pertvarkai nenoromis pakišo nakvynės namų darbuotojas, per plauką išsaugojęs sveiką stuburą, pareiškęs norą padėti. Gaila žmogaus, bet ką padarysi. Norėjo panešti daiktus.

Visada sakau: “Jei žmogus siūlosi padėti, kaip reikiant jį įdarbink!”

Pasiklydę Kluže

Klužas-Napoka, dar vadinamas tiesiog Klužu, yra trečias pagal dydį Rumunijos miestas, išsidėstęs šalies šiaurėje. Yra manančių, kad miesto ištakos siekia Romos imperijos laikus, kai imperatorius Trajanas šioje vietoje įkūrė Romos legionų bazę, kurią pavadino Napoka. Trečdalį milijono gyventojų turintis Klužas pasirodė esąs pakankamai didelis jame pasiklysti.

Interneto ryšio ir navigacijos neturėjimas beregint atskleidžia išmaniųjų technologijų atšipintus pojūčius. Krypties jausmas – vienas iš jų. Gerai, kad egzistuoja toks dalykas, kaip “draugo pagalba”, kai draugas yra kiekvienas sutiktasis, kurį išdrįsti užkalbinti. Šį kartą tokiu draugu tapo kuro kolonėlėje dirbęs vengras.

Tai blizgėjo žmogaus akys, šiam išgirdus apie mūsų ketinimus. Drebėdamas iš susijaudinimo, pakvietė prisėsti ir pažadėjo pasistengti kitame mieste suorganizuoti nakvynę. Planui nepavykus, ranka nupiešė žemėlapį ir paaiškino, kaip išeiti iš miesto. Ant balto popieriaus lapo atspausdino raides HR, kurios simbolizavo tam tikrą Rumunijos regioną, kuriame gyvena beveik vien Vengrai.

“Stabdydami mašinas, laikykite užrašą rankose. Jei pro šalį važiuos koks vengras, būtinai sustos”, – porino geradaris, tiesdamas ranką su ledais. Pasmaližiauti susirinko visas personalas.

Naktis su arkliais

Turda pasitiko alinančiu karščiu. Rodos, iš skūros būtum išsinėręs, jei tik nuo to būtų tapę vėsiau. Ne vieta ir ne laikas išskysti, kai laukia ilgas kelias pėsčiomis per visą miestą. Pasiekus miestelio pakraštį, kaitrią saulutę pridengė debesys ir ši palengva ėmė leistis. Matyt nusprendė, kad ir jai laikas užtarnauto poilsio.

“Aš moteris, o ne darbinis arklys”, – galvojo ji.

Kalbant apie arklius, Rumunijoje pastarųjų apstu. Ganomi jie senoviškai – pasitelkus piemenis. Kiek teko matyti, dažniausiai šias pareigas užima čigonai. Su visa pagarba romų tautybės žmonėms, matant tokį vaizdą, nejučia prisimeni seną gerą anekdotą, kaip čigonus iš šachmatų turnyro išvarė, nes šie arklius vogė.

Vietos ganytis ristūnams yra. Kur bepasisuksi, visur ganyklos ir dirbami laukai. Žalioje pievoje tokios pat spalvos palapinė įsiliejo į aplinką. Nesunku buvo nuspręsti ilgas vakarones palikti ateičiai. Dažniausiai keliamės su aušra, o vasarą švinta anksti. Paskubomis apsvarsčius dieną, atėjo ponas miegas.

Rytas pasitaikė kiek kitoms nei visi. Kur buvęs, kur nebuvęs – pasigirdo įtartinas šiugždesys ir dantų griežimas. Atvėrus palapinę teko ne juokais nustebti. Nerūkau ir rūkančių nemėgstu, tačiau, kai akimirką pagalvoji, abejonių nekyla, kad tokį vaizdą išvydus, cigaretė iš pageltusių dantų išslystų net ir įsisenėjusiam rūkoriui. Galvą vidun įkišo arklys.

Rumunišką žodį vargu ar išgirsi

Atsisveikinus su arklių kaimenę ganiusiais čigonais, atėjo metas grįžti į kelią. Kryptis – Mierkuria-Čukas. Miestas, kuriame gyventojų daugumą sudaro ne rumunai, o vengrai. Kiek Ištvanas pasakojo, taip yra dar nuo tų laikų, kai teritorija įėjo į Vengrijos karalystės sudėtį.

„Te habla espaniol?“ – pasiteiravo tamsaus gymio autobusiuko vairuotojas. Veikiausiai dėl įdegio pasirodėme panašūs į ispanus.

Žmonės pasitaikė geranoriški ir reikalai klostėsi it per sviestą. Keliavimas pakeleivingais automobiliais įdomus tuo, kad kartais ne tu renkiesi kelią, o kelias renkasi tave. Neilgai truko tuo įsitikinti, kai pavežėti pasisiūlė Andrėjus Andritcu – fotografas iš Moldovos, pragyvenimui organizuojantis fotografijos ekspedicijas į kalnus.

Ketinę užsukti į Tirgu Murešą, apsisprendėme likti su Andrėjumi. Pažadėjo nuvežti iki pat tikslo, tačiau sustojimams laiko nėra. Kai kas pasakytų, kad toks sprendimas – didi netektis. Miestas simpatiškas ir gana įdomus. Kartais geriausia pasitikėti likimu ir stebėti, kur kelias nuves.

Mierkuria-Čukas

Mierkuria-Čuką pirmasis paminėjo Ištvanas. Miestas įsikūręs sėkelių žemėje (Székely Land). Sėkeliai, tai savotiška vengrų tautos grupė, pasižyminti kultūriniais ir kalbiniais savitumais. Vietiniai regioną pravardžiuoja šalimi šalyje. Vengrų čia kelis kartus gausiau nei rumunų.

Ištvano paraginti, susisiekėme su jo bičiuliu. Žmogus patvirtino, kad lauks atvykstančių, bet prapuolė, kaip į vandenį. Negali teisti. Atvykome visa diena per anksti. Jis – gamtos fotografas. Ne nuostabu jei darbo reikalais išvažiavo į kalnus. Kaip bebūtų, daugiau žinių nesulaukėme.

Nėra to bloga, kas neišeitų į gera. Lipę stačiu šlaitu ir prasibrovę pro dilgėles bei bruzgynus, pasiekėme kalvos viršūnę. Atslinkus juodai nakčiai, atsivėrė puikus vaizdas. Auksu tviskantis naktinis miestas atrodė ranka pasiekiamas. Kartas nuo karto nuaidėdavo šunų lojimas. Viskas aišku: piemenys gena gyvulius.

Prieš poilsį smagu pakalbėti. Abu sutikome, kad Transilvanija asocijuojasi su niūriomis pilimis ir legenda apie grafą Drakulą. Būtų apmaudu išvykti nepamačius. Pasakyta – padaryta. Ryte trauksime į Brašovą, o iš ten – į legendomis ir mitais apraizgytą Brano pilį.

Kai moki – netrunki!

“Lithuania”, – vieną vienintelį žodį ištariau vairuotojui.

“Aaa…”, – atsakė jis kinkuodamas galva.

Į antrą pusę įkopęs vyras su ne ką jaunesniu bičiuliu atkakliai sprendė klausimą iš kur galėtume būti. Kai labai nori, kalbos barjerai susikalbėti nemaišo. Nors ir ne visi kalba angliškai, yra tam tikrų terminų, suprantamų tarptautiniu mastu.

“Lithuania-Romania-autostop”, – tęsiau pokalbį.

“Ojojoj…”, – susiėmė už žandikaulio, lyg sopėtų dantį, ir nepaliovė dūsauti.

Mažytis autobusiukas skriejo kosminiu greičiu. Įgūdžių nestokojantis pilotas nepraleido progos pademonstruoti gabumų. Kuo skiriasi pilotas nuo lakūno? Kaip mano dėdė Zenius pasakytų, pilotas – kur pila, lakūnas – kur laka. Gerą šimtą kilometrų vingiuotais kalnų keliukais įveikti truko vos daugiau nei valandą.

“Kai moki – netrunki!” – griežtu balsu situaciją apibūdintų Kamilės tėtis.

Brašovas: pirmasis nardymas sofoje

Valentinas prižadėjo atvykti pusė devynių vakaro. Susipažinome svetainėje Couchsurfing.com. Pažodžiui išvertus į lietuvių kalbą, toks pavadinimas reikštų sofos nardymą. Skamba įmantriai, tačiau viskas labai paprasta. Tai internetinė svetainė, kurioje susipažįsta keliautojai ir juos nakvynei priimti sutinkantys viso pasaulio miestų ir miestelių gyventojai.

Priežastys nakvoti ar priimti keliautoją gali būti įvairios. Kai kuriems – sunku apsistoti viešbutyje, kitiems – tai būdas susipažinti su vietiniais. Labai dažnas atvejis, kai žmogus tiek priima svečius, tiek apsistoja pas kitus, keliaudamas po svetimą šalį. Tokiu būtu keliautojus priėmę esame ir mes.

“Nekenčiu jūsų! Nekenčiu!” – tiesiai šviesiai tiesą į akis drėbė Valentinas. “Būdamas jūsų metų, nieko panašaus nenuveikiau. Tiesiog apie tai nepagalvojau. Tais laikais rūpėjo draugai ir linksmybės.”

Kiekvienas miestas turi charakterį. Štai, Brašovą gaubia senovinė aura. Senamiestis mena tuos laikus, kai vyrai susiremdavo akis į akį, o ne prie kompiuterių ekranų. Ant kalvos švyti Brašovo ženlas. Labai panašus į tą Holivude. Aplinkiniuose miškuose gausu meškų.

Brano pilis: grafo Drakulos buveinė

Bemaž visi esame girdėję apie Vladą Tepešą. Valakijos princas įkvėpė airių rašytoją Bremą Stokerį parašyti romaną “Drakula”. Gal pelnytai, o gal ir ne, fantastinėje literatūroje Vladas vaizduojamas vampyru. Yra manančių, kad tokią pravardę užsitarnavo kariaudamas su turkais. Tiek priešai, tiek nepaklusnūs tarnai būdavo žiauriai kankinami. Gyviems nulupdavo odą, išvirdavo ar sudegindavo.

Kalbama, kad turkų pasiuntiniams, nesutikusiems prieš Vladą nusiimti turbanų, princas liepė juos nubausti turbanus prie galvų prikalant vinimis. Nežinia, kiek tame tiesos, bet vaizduotę kurstančios istorijos traukte traukia lankytojus. Gausiausiai lankoma su Vladu Tepešu glaudžiai susijusi Brano pilis. Pasinaudoję Valentino patarimu, atvykome autobusu. Atsistojus į eilės galą, priekio nesimatė.

Ant uolos rymanti pilis kantriai tvėrė klegančius vaikus ir be saiko cukraus vatą lapnojančius jų tėvus. Masinis turizmas turi galią sunaikinti bet kokią romantiką. Ar taip yra visur? Tikriausiai ne. Rumunija – didžiulė, nepakankamai įvertinta pasaulio turistų šalis. Transilvanija, tai kalnai, girios ir tvirtovės. Kai kurios didingos, o kitos kasdieniškos, bet visos savaip įdomios.

Bet karys žino, kad intuicija – Dievo abėcėlė, ir toliau klausosi vėjo ir kalba su žvaigždėmis

Neįtikėtina, kaip per keletą metų viskas pakito. Taip, išmanieji telefonai egzistavo ir tada, tačiau pakankamai primityvūs, o jiems skirtos programėlės – nerangios. Be didelių priekaištų veikė tik navigacinės programos, kurioms nori nenori reikalingas internetas. Ypatingai Rumunijoje.

Nesant galimybei naudotis internetu, viskas tampa labai paprasta. Ant lapo nusipieši primityvų žemėlapį, pažymi dienos tikslą ir tarpinius miestelius. Tikslai dažniausiai preliminarūs. Kartais planą viršiji, o kartais diena baigiasi ten, kur ir prasidėjusi.

Būna, žmogus nekalba angliškai. Taip nutiko ir šį kart. Tokiais atvejais ranka pieštas žemėlapis labai pravartus. Vyriškis pirštu bedė į vieną iš vietovardžių, taip parodydamas: “Aš važiuoju čia.” Pamojo ranka, kad sėstume. Paveš.

Tuomet iškilo dilema: pasitikėti žmogumi ar mandagiai padėkojus, ištarti sudie? Geriausiai tarnauja įgūdis, kurį turi ne visi. Po teisybei, turėti tai turi, tačiau padėtas į stalčių šis įgūdis atrofuojasi. Tai intuicija.

Žmonės klausia ar yra tekę pagalbos atsisakyti. Yra, ir ne kartą. Jei žmogumi, nors pasiusk, nepasitiki, o per nugarą marširuoja šalti šiurpuliai, jei ima kažkoks negerumas, o vidinis balsas šaukte šaukia “ne” – verčiau palinkėti geros kloties ir laukti toliau. Koją pakišti gali tik “O jei įsižeis?”

Kaip pasakytų žymus kroatų keliautojas Tomislavas Perko – “Teisingos vežėčios, anksčiau ar vėliau, atkeliaus!”

Bukareštas

Rumunijos sostinė – Bukareštas. Aplankyti Brano pilį ir tą pačią dieną nukakti du šimtus kilometrų į šalies pietus, nebuvo drąsos net pasvajoti, bet reikalai pasisuko netikėta linkme. Ponas už vairo, pirštu žemėlapyje bedęs į mažo miestelio pavadinimą, kelionės metu leido suprasti, kad pabus ten trumpai. Sutvarkęs reikalus, keliaus į Bukareštą. Turi reikalų oro uoste.

“Kur jus išleisti?” – ženklų ir garsų mišiniu pasiteiravo senyvo amžiaus vairuotojas vos atvažiavome į miškų apsuptą miestelį.

“Bukarešto oro uoste,” – pakiliu tonu atsakėme mes. Vyriškis pratrūko kvatoti. Toks improvizuotas sprendimas pasirodė netikėtas.

Nuoširdžiai padėkai žodžių nereikia. Padėję ranką ant širdies, nusilenkėme senoliui, o šis atsakė tuo pačiu. Pakili nuotaika lydėjo visą likusį kelią. Kai miela močiutė paaiškino tvarką, diena nušvito dar skaisčiau. Pasirodo, į miesto centrą nuvykti galima autobusu. Pastarasis kursuoja dieną naktį.

Rytas – kūrėjas, vakaras – griovėjas

Legenda byloja, kad miestas pavadintas piemens Bukuro garbei. Pastarasis buvo įsimylėjęs mergelę vardu Dambovita. Per miestą teką to paties vardo upė. Lankytojai čia randa daug įdomybių. Viena linksmesnių – siauriausia miesto gatvė. Obolului gatvė labiau primena koridorių nei tikrą gatvę. Vietiniai juokauja, kad privalgius gardžių rumuniškų patiekalų geriau ja neiti. Suprask, sėdynė užstrigs tarp dviejų sienų.

Gilią juodą naktį išstypę miesto žibintai tvieskė geltona šviesa. Vasaros kvapai nesvetimi net triukšmingame didmiestyje: liepžiedžiai, šeimininkių balkonuose įrengti gėlynai ir iš kavinių virtuvių sklindantys aromatai. Kuo toliau nuo centro šurmulio, tuo žmonių sutiksi mažiau. Apsukę kelis ratus klaidžiais skersgatviais, netrukome įsitikinti – kas ieško, tas randa.

“Užeikite,” – prie durų laukė jauna moteris su prijuoste. “Pagaminau užkandžių. Jauskitės kaip namie.”

Kelias į miegamąjį – susisukusiais mediniais laiptais į trečią aukštą ir tiesiai. Patalpų ankštumas ir mažyčiai langeliai tik prisidėjo prie bendro jaukumo. Iš virtuvės sklido vos juntamas dūmų kvapas. Matyt šeimininkė užkūrė krosnį. Ant stalo nekantriai laukė stiklinis indas su gardžiausiais vaisiais. Atėjo metas poilsiui. Kur link keliauti toliau, nuspręsime ryte. Rytinėms mintims lengviau pasisekti. Ne veltui sakoma, kad rytas – kūrėjas, o vakaras – griovėjas.

Bulgarija

Keli rumunai bandė atkalbėti nuo kelionės į Bulgariją. Anot jų, tai būtų laiko švaistymas. Savotiškas dežavu. Kažką panašaus apie Rumuniją kalbėjo vengrai, o apie Vengriją – slovakai. Tik tokio reiškinio priežastys neaiškios. Gal yra ten buvę ir tikrai nusivylė, o gal akmuo į užantį pateko dar senų senovėje? Patarimais pasidalino ir senas bičiulis.

“Kartas nuo karto į Bulgariją užsuku darbo reikalais,” – tvirtino jis. “Dar neteko girdėti, kad kas nors ten keliautų tokiu būdu kaip jūs.”

“Nei pirmi, nei paskutiniai,” – pasitarę padarėme išvadą mes, tačiau paklausėme patarimo šiek tiek paįvairinti kelionę ir tam tikrą atkarpą pasivėžinti traukiniu.

Dokumentų patikra truko ilgiau nei įprasta. Pareigūnams įtarimą sukėlė keli tamsaus gymio keleiviai, anei maž nekalbėję angliškai. Į Rusę atvykome vakarop. Traukinys į kurį turėjo būti persėsta, jau kažin kada išvažiavęs, o sekantis pajudės tik 6 valandą ryto. Stoties darbuotoja dievagojosi, kad niekuo padėti negali. Iškilo klausimas, kur apsistoti nakčiai.

Svečiuose pas Džeimsą

Sunku susikaupti, kai pilvas groja maršus. Akys pakrypo krautuvės link. Atmosfera priminė Lietuvą prieš dvidešimt metų. Gausiai nukrautame šlapdešrės skyriuje skarotos močiutės pešėsi dėl gardžiausio kąsnelio. Prigriebę kepalą duonos, butelį kefyro ir dar šį bei tą, skubėjome tepti slides. Priedangą radome pavėsinėje priešais kuro kolonėlę.

“Sveiki bičiuliai! Iš kur esate ir kur keliaujate?” – taisyklingu britišku akcentu prakalo vienas iš įstaigos darbuotojų. “Ar jau žinote, kur šią naktį apsistosite?”

Paaiškinome situaciją, tačiau mūsų bendraamžis vaikinas nepasirodė nustebęs. Kaip mat išsitraukė mobilųjį telefoną ir kažkam paskambino. Tai vyko taip greitai, kad nespėjo nei pienas ant lūpų nudžiūti. Trumpam nutraukęs pokalbį, vaikinas keliais žodžiais paaiškino, kad užteks jo bičiuliui Džeimsui nupirkti cigarečių. Baigtas kriukis – klausimas išspręstas.

Pasirodo, Džeimsas – grynakraujis anglas. Į Rusę atvyko, kaip manė, trumpam. Ilgainiui, susirado merginą, atidarė barą. Tądien kaip tik turėjo laisvo laiko, todėl mums pasisekė. Rodos, ką tik dalinamės duona, o čia jau gėrėme kavą Džeimso bute. Iš pirmo žvilgsnio, pavėluoti į traukinį atrodytų didi nesėkmė, bet pasirodo, tai tik kelias į pažintį.

“Nelaimingi niekšeliai…” – kraipydamas galvą pareiškė užuojautą Džeimsas. Kad spėtume į 6 valandos traukinį, turėsime keltis anksti.

Prie užkandžių stalo Džeimsas pasakojo kelionių nuotykius. Sužinojęs mūsų ekspedicijos kryptį, daugiausiai kalbėjo apie musulmoniškus kraštus. Papročiai ten kitokie, todėl prisitaikymas gali užtrukti. Daugiausiai iššūkių gali iškilti merginai. Vyrų žvilgsniai, kalbos ir taip toliau. Pasak Džeimso, gerai, kad keliaujame dviese.

Be abejonės, kiekvienas kraštas turi savų niuansų. Kaip Andrius Mamontovas savo dainoje apdainavo: “Ko bijosi, tas ir bus.” Iš išankstinių nusistatymų – naudos mažai. Ir visgi, geriau būti atsargiems, nei paskui gailintis graužtis nagus. Anot Džeimso, svarbiausia yra akylai saugoti merginą ir jei yra galimybė – visada laikytis kartu.

Įdomiausią patirtį Džeimsas turėjo Egipte, kai nepažįstamas vyras nepagarbiai palietė jo mylimąją. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai nutiko netyčia, tačiau netrukus, tai pasikartojo. Kai kurie vakariečiai žvelgia į tai pro pirštus, bet tik ne Džeimsas. Su britišku tiesmukiškumu jis paaiškino nusidėjėliui, kad jei tai pasikartos dar kartą, jo diena baigsis bintuojant puodynę. Susirinkus nedorėlio draugams, aistras malšinti teko pareigūnams.

Juodosios jūros link

Varna – trečias pagal dydį Bulgarijos miestas, įsikūręs Juodosios jūros pakrantėje. Gal turistams privilioti, o gal kitais tikslais, poilsiautojų mėgstamas kurortas vadinamas Juodosios jūros perlu. Dažnas iki raudonumo saulėje įdegęs poilsiautojas nežino, kad Varna garsi ne tik paplūdimiais ir pasiturinčių poniučių pilnais viešbučiais. Pasakojama, kad prieš keliasdešimt metų čia buvo rastas seniausias pasaulyje lobis.

Mokslininkų teigimu, senovinėje kapavietėje aptikti auksiniai dirbiniai leidžia manyti, kad kadaise čia gyveno pažangi civilizacija, neaprašyta istorijos vadovėliuose. Atlikus ekspertizę, buvo prieita išvados, kad su didžiuliu tikslumu sumeistrauti papuošalai, buvo pagaminti prieš 4200-4600 m. Lobį darbo metu rado 22 m. amžiaus ekskavatoriaus operatorius.

Pobiti Kamani – dar viena įdomybė, kuria didžiuojasi Varnos regionas. Akmenų dykuma ar Akmenų mišku vadinama vietovė yra vienintelė dykuma Bulgarijoje. Ne vien smėlio audromis ir sūkuriais garsi ši vieta. Visoje teritorijoje išsidėstę šimtai akmeninių kolonų, atrodančių lyg šios būtų įsmeigtos į smėlį. Pastarųjų kilmė nėra visiškai aiški. Dauguma mokslininkų linkę manyti, kad kolonos natūraliai suformuotos gamtos. Nepaisant reiškinio neįprastumo, žmogaus įsikišimas atmetamas.

Paskutinė stotelė – Burgasas

Dienos Europoje ėjo į pabaigą. Paskutinė stotelė prieš atvykstant į Turkiją – Burgasas. Istorija panaši: pulkai vasarotojų ir vienas kitas žmonių naivumu gyvas lupikautojas. Pavargę drybsoti poilsiautojai aplanko Šv. Anastasijos salą, kadaise vadintą bolševikų kalėjimu, ar kokią kitą įdomią vietą, o grįžę iš ekskursijos prigula ant kito šono drybso toliau.

“Sunku, bet ką padarysi,” – svarsto tokio drybsojimo išvarginti vargdieniai.

Kaitriai saulei negailestingai svilinant pečius, per nugarą žliaugė prakaitas. Oro kondicionierius ir šaltas vaisių kokteilis būtų buvęs neprošal, bet ištaigingi Burgaso viešbučiai – ne kuprinėtojams. Planų nakčiai neturint, širdyje buvo keistai ramu: juk nebus taip, kad niekaip nebūtų.

Dairėmės į šalis lyg kokie apuokai, kai žvilgsnis užkliuvo už išskirtinės poros. Barzdoto vaikino ir ilgaplaukės merginos žygio tempui nekliudė nei griozdiški batai, nei šimtalitrės kuprinės. Atrodė jie lyg įsisenėję benamiai, bet žengė pirmyn su drąsa akyse, kaip vienas pažįstamas pasakytų, lyg turėdami gyvenime tikslą.

“Reikia juos pasekti! ” – nusprendėme. “Gal žino ką nors, ko nežinome mes.”

Keletą kartų kairėn, dar kelis dešinėn ir mes jau čia – viename jaukiausių paplūdimių, kokį kada buvo tekę regėti. Paslaptingoji porelė išnyko žmonių minioje, o mums atėjo metas prisėsti poilsiui. Besiklausant jūros ošimo ir palengva retinant maisto atsargas, žmonių po truputį mažėjo, kol galiausiai likome vieni.

Staiga vėjas pakeitė kryptį ir jautrūs uoslės receptoriai užuodė šlapimą. Suprask, kažkas nesusiturėjo ir reikalus atliko čia pat. Kaip bebūtų, tokia bėda – ne bėda, nes minutėlę pažingsniuoji šalin ir vėl gaivu.

Išsitiesėme ant saulėje įkaitusio smėlio. Saulei pusiau pasislėpus už horizonto, vis dar nebuvo jokio plano ar jausmo, kad reikėtų tokį turėti. Aptarinėjant pastarųjų dienų įvykius suėmė snaudulys, todėl taip ir likome gulėti, paskendę bangų ošime, ligi pat ryto.

“Nesušalai?” – vos pramerkusi akis pasiteiravo šiltą rūbą vilkėjusi Kamilė.

“Vyrams nešalta,” – atsakiau. “Blogiausiu atveju – labai vėsu.”

Prieš leisdamiesi į kelią, įkvėpti gaivaus pajūrio oro prisėdome ant kranto. Širdis virpėjo jausdama artėjant didį nuotykį, mat greitai turėjome bent keliems mėnesiams palikti Europą. Kuo toks nuotykis baigsis, paaiškės ateityje. Aišku tik tai, kad bus daug permainų: kitokia kalba, kitokie papročiai. Europietišką santūrumą pakeis tenykštis ekstravertiškumas.

Turkija

Turkijos pasienį pasiekėme gerokai įdienojus. Patikra paprasta – viena akimi žvilgtelėjo į pasus ir atbula ranka pačiupinėjo mantą. Dauguma keliautojų -iš Bulgarijos grįžtantys turkai. Vieną kitą europietį iš apsirengimo pažinsi: vyrai su mėgstamos futbolo komandos marškinėliais ir baltais sportbačiais, vaikai – su “Drakonų kovos” kepuraitėmis.

Turkai apsirėdymas kur kas konservatyvesnis. Marškiniai ilgomis rankovėmis, blankių spalvų kelnės ir iki žvilgesio iščiustyti batai. Daugumos moterų  – su skaromis. Jų suknios ilgos ir pačių įvairiausių spalvų, su rankovėmis dengiančiomis tris ketvirčius rankos.

Nesunku pastebėti ir kitas detales. Viešajame transporte vyrai ir moterys dažniausiai sėda tam tikra tvarka. Moteris įsitaiso prie lango, o vyras ar sūnus, kaip jos sergėtojas, sėdi šalia. Į autobusą įlipus nepažįstamiesiems, vyras sėda greta vyro, o moteris greta kitos moters. Mamai sėdint su dukra, jaunesnioji užima vietą prie lango.

Kalbant apie jaunimą, yra ir didelių panašumų. Tiek vaikinai tiek jaunos merginos mėgsta darytis asmenukes, dalintis jomis socialiniuose tinkluose. Iš visų pusių sklinda stiprūs kvepalų aromatai. Kur kas per stiprūs kuklioms lietuviškoms nosims.

Stambulas – širdies smūgis ramiam šiauriečiui

Stambulas – vienas didžiausių miestų pasaulyje. Skirtingi šaltinių ir duomenys skirtingi, tačiau panašu, kad gyventojų mieste gali būti apie 15-16 milijonų. Vietiniai sako, kad suregistravus visus legalius ir nelegalius imigrantus, šis, ir taip įspūdingas gyventojų skaičius, padidėtų dar bent vienu ar dviem milijonais.

Minios žmonių, šurmulys, nosį riečiantys stiprūs kvapai. Iš kiekvienos pakampės sklindanti turkiška muzika, sumišusi su prekiautojų šūksniais. Rodos, visi kažkur lekia, kažką šaukia, siūlo ar perka. Net kalbėdami telefonu, mėgina balsu užgožti pašnekovą. Pasisakyti, rodos, nori labiau nei išklausyti, o tai sukelia šoką į tokį kultūrinį katilą ką tik patekusiam šiauriečiui.

Vietinių keliautojų tam tikrose internetinėse platformose bendraminčiams siūlančių nakvynę – gausu, bet pirmąją naktį norėjosi apsieiti be didelių pažinčių, ramybėje aptarti praėjusių dienų įvykius, įvertinti galimas kelionės kryptis. 

Žygiuojant į metro, kur buvę kur nebuvę, prisistatė mūsų bendraamžiai turkai: riestaūsis vaikinas ir it iš pieno plaukusi jo mergina. Keliavo jie į tą patį rajoną, kur traukėme ir mes, todėl pasisiūlė palydėti. Paaiškino keliavimo metro ypatybes, patarė, kur ieškoti vietos nakvynei.

Pats primityviausias būdas išsirinkti viešbutuką toje situacijoje pasirodė esąs tinkamiausias. Mažieji svečių namai su internetinėmis platformomis nebendradarbiauja, todėl kambarius apžiūrėti ir derėtis dėl kainos geriausia einant nuo durų prie durų. Privalumai:  patraukli kaina ir žinojimas, kad pinigai atiteks šeimai, kuri iš apgyvendinimo paslaugų valgo duoną, o ne visokio plauko tarpininkams.

Sutiko suktas naivų

“Atleiskite!” – kreipiausi į vyriškį, skubantį lyg būtų išdegęs akis. “Pametėte batų šepetį!”

“Oi, ačiū Jums pone,” – širdingai dėkojo gerbiamasis. “Leiskite, nuvalysiu Jums batus!”

Koks malonus vyras, špyga taukuota! Susirūpino, kaip mes jaučiamės, kur keliaujame. Planą aplankyti Stambulo Didįjį turgų negailestingai išpeikęs, pasisiūlė palydėti pas gerą bičiulį. Anas, mat, turi ką pasiūlyti net ir išrankiausiam pirkėjui.

Ką ten ilgai spyriosiesi. Galima iš mandagumo ir užsukti. Keista pasirodė tik tai, jog kibirą su šepečiu numetė šalikelėje, užuot pasiėmęs su savimi, o kelias į krautuvę pasirodė įtartinai ilgas ir vingiuotas. Sparčiu žingsniu eidamas priekyje, bandė skubinti ir mūsų tempą, kol galiausiai, išsiveržęs į priekį, pradingo tirštoje minioje. Nusprendėme kiek kitu keliu grįžti atgal.

“Ei, sugrįžkite! Einate ne į tą pusę!” – gatvės triukšme išryškėjo didžiai nepatenkinto mus besivejančio žmogaus balsas.

Mėginimas aiškinti, kad prekės nedomina ir negalėtume jų įpirkti net ir nuėję pas jo bičiulį, veikė it žibalas pilamas į ugnį. Įsižiebė įniršis ir maloni padėka už grąžintą šepetį virto reikalavimu sumokėti už nuvalytus batus. Paleista kakarynė atkreipė vietos verslininkų dėmesį. Sumokėjau 5 liras. Batai, vis tiktai, švytėjo labiau nei mano dėdulės Zeniaus plikė.

Svečiuose pas Javuzą

Gulhane parkas – seniausias Stambulo parkas, dar vadinamas karališkuoju sodu. Smagu stebėti praeinančius žmones, kai randi prieglobstį aukštaūgių medžių šešėlyje. Termometro stulpelis rodė 30 °C. Vaikai ir senoliai, ant savo raštuotų patiesalų, rodos, buvo nugulę kiekvieną pavėsio dengiamą vejos lopinėlį.

Javuzas iš “sofos nardytojų” (angl. couchsurfing) bendruomenės tuo metu skubėjo pasitikti svečių. Sutarėme laukti sutartoje vietoje, kol šis atvyks iš kitos Bosforo sąsiaurio pusės. Sąsiaurio, kuris jungia Juodąją ir Marmuro jūras ir skiria Europą nuo Azijos. Nemenkas atstumas įveikti viešuoju transportu, t. y. keltu panašiu į tuos, kurie Klaipėdiškius gabena į Neringą.

Nuo ausies lig ausies išsišiepęs 26 metų vaikinas, pasidabinęs raudonais marškiniais, buvo matyti iš tolo. Būna, sutinki žmogų ir jauti, lyg šis jau būtų pažįstamas. Taip nutiko ir šįkart. Atėjo metas keliauti namo į jaukų viengungišką Javuzo butą. Pasiliksime čia porą dienų.

Vakarienei – turkiški valgiai: gal kiek neįprasti mūsiškam skrandžiui, bet priprasti galima. Javuzas gyvena vienas ir dažniausiai turi daug darbo, todėl pats negamina, o maistą užsako. Tam naudoja programėlę, reklamuojamą net ant miesto autobusų. Verčiasi jis išmaniesiems įrenginiams skirtų programų kūrimu, o ši programėlė – jo kūrinys.

Arčiausiai Lietuvos Javuzas yra buvęs Estijoje. Studijuodamas viename Švedijos universitetų, laivu plaukė į Taliną. Miestas patiko, bet pagrindinis kelionės tikslas – nusipirkti cigarečių kelto neapmuitinamų prekių parduotuvėje. Iš pažiūros Javuzas – labai vakarietiškas: klausosi vakarietiškos muzikos, filmus cituoja mintinai. Galbūt gyvenimas Švedijoje tam turėjo įtakos.

Po ilgų pokalbių nusnūdus vos kelias valandas, pažadino iš minaretų sklindanti malda. Nepaisant to, vakarykščio nuovargio nebuvo likę nei kvapo. Anokia čia paslaptis, kad ir ant stogo po žvaigždėmis miegoti būtų patikę, o čia – švarioje lovoje. Alkanas karys – ne karys, todėl prieš dienos žygius, išsiruošėme ieškoti pusryčių.

Užsukome į mėgstamiausią Javuzo restoraną. Vos prisėdus, padavėjas nustebino ant stalo padėjęs dvi vėliavas: Turkijos ir Lietuvos. Apie mūsų kilmę greičiausiai buvo įspėjęs tą dieną mūsų gidu buvęs namų šeimininkas, taip pat padengęs ir visas dienos išlaidas. Kiekvienam savimi pasirūpinti įpratusiems lietuviams – nepatogu, tačiau tokios tradicijos.

“Turkų kultūroje, svečią visada vaišina šeimininkas. Toks dalykas, kaip sąskaitos pasidalinimas, čia yra negirdėtas,” – paaiškino linksmasis turkas.

Likusią dienos dalį laivu plaukiojome Bosforu ir aplankėme Topkapi Sultonų rūmus. 1478 m. pastatytuose rūmuose valdovai gyveno net kelis šimtus metų. 400 tūkstančių kvadratinių metrų plotą užimantys rūmai, yra vieni didžiausių to laikmečio rūmų visame pasaulyje.

Ankara – Turkijos sostinė

Nakvynei priimti pasisiūlė Mahiras - 40 metų buhalteris, turintis savo paties įmonę. Kadaise pats keliavęs po 54 šalis, Mahiras dažnai padeda kitiems keliautojams.

“Tai puikus būdas atnaujinti anglų kalbos žinias,” – paaiškino paklaustas, kodėl tiek laiko skiria šiai veiklai.

Vyriškis konsultuoja verslininkus buhalterinės apskaitos klausimais. Dalį namų užima dailiai įrengtas biuras. Labiausiai į akis krinta jo paties kabinetas su masyviu ąžuoliniu stalu, odiniais baldais ir dideliais paveikslais. Visi kiti kambariai taip pat pritaikyti darbui.

Šeimininkas pasirodė labai išsilavinęs: puikiai išmanė geografiją, istoriją. Teiravosi, kiek raidžių turi mūsų alfabetas. Pirmą kartą teko sutikti vyrą tokiu ramiu balsu. Prisipažino, kad rūpinasi sveikata ir vidine būsena: užsiima joga, medituoja.

Irano konsulato beieškant

Tikslas – nuvykti į Irano konsulatą Ankaroje ir išsiaiškinti, koks vizos gavimo procesas. Vykstant lėktuvu būtų viskas aišku. Oro uoste gauni per porą valandų padaromą vizą ir žengi pro vartus sau patenkintas. Keliaujant sausuma ir viza brangesnė ir vizos gavimo procesas sudėtingesnis. Internete informacijos daug, bet atrodė geriausia paklausti tam tikrose institucijose.

Situacija virto savo uodegos vaikymu. Konsulate buvo paaiškinta, kad vizai gauti reikalinga turėti autorizacijos kodą. Šiuo klausimu patarė kreiptis į kelionių agentūrą. Atėjus į vietą, paaiškėjo, kad agentūra išsikėlė. Keliavome per visą miestą ieškodami kitos, kad sulauktume rekomendacijos kreiptis į trečiąją. Pasirodo, autorizacijos kodai – ne jų jurisdikcijoje.

Kalbant telefonu, vyriškas balsas pažadėjo padėti. Pakvietė į biurą, kuriame darbavosi bent dvi dešimtys žmonių. Kas atsiliepė į skambutį – neaišku. Vienas darbuotojas siuntė pas antrąjį, o tas – pas trečiąjį ir taip, lyg pasakoje be galo. Galiausiai pakonsultuoti sutiko kelionių agentūros viršininkas.

“Deja, negalime padėti. Tai beveik neįmanoma,” – konstatavo faktą kostiumuotasis ponas.

Vyras teigė, kad tik patys konsulato darbuotojai tvarko šiuos reikalus. Paaiškinę, kad konsulate jau lankėmės, sulaukėme patarimo kreiptis į dar vieną kelionių agentūrą, įsikūrusią ten, kur pradėjome dieną. Tai reiškė tik viena – dar vieną kelionę per visą miestą, bet ir tai be menkiausių garantijų. Išeinant pro duris, lyg tarp kitko pridūrė:

“Vos nepamiršau! Taip pat paraišką autorizacijos kodui gauti galite užpildyti ir internetu.”

Rodos, nuo to buvo galima ir pradėti, bet matyt, kad niekas nenutinka be reikalo. Užpildę paraiškas internetu, gavome pranešimą, kad procesas gali užtrukti visą mėnesį. Sekančias 30 dienų reikės išnaudoti keliaujant po Turkiją arba sugalvoti alternatyvą. Aišku viena: gavus kodą, vizą atsiimti galima ir kitame mieste. Metas keliauti toliau.

Nuotaiką pakėlė savikritiškas vyriškio anekdotas:
Ateina rusas į diskoteką Turkijoje, apsivilkęs ryškius marškinėlius su užrašu “Turkai turi 3 problemas”. Iškart prisistato turkas ir pareikalauja pasiaiškinti dėl įžūlumo.
– Štai pirma turkų problema, – dėsto rusas. – Jūs kuriate problemą lygioje vietoje ir esate agresyvūs.
Turkas išbėga įpykęs į kiemą. Po kiek laiko rusas išeina į lauką parūkyti, kur jo laukia būrys įsiutusių turkų.
– Ateik čia! Tuoj mes tau paaiškinsim, kas turi problemų, – rėkia pirmasis turkas.
– Antroji turkų problema, – toliau dėsto rusas. – Jūs nesavarankiški. Visada prisikviečiate būrį draugų, nes vieni nieko nesugebate.
– Dabar tai tau šakės, vaikine, – tarė turkai ir išsitraukė peilius.
– Štai ir trečioji turkų problema, – šypteli rusas. – Jūs į susišaudymus visada ateinate su peiliais.  

Nespręsk apie knygą iš viršelio

“Iš akcento panašu, kad jūsų bičiulis yra kilęs iš Irano,” – nuojauta pasidalino turkas, kurio paklausėme kelio.

Paprašėme telefonu pakalbėti su Farzadu – vaikinu, kuris pasisiūlė priimti porai dienų. Pokalbio metu vyrai nutarė, kad turkas paveš mus tiesiai į sutartą vietą, o ten jau lauks pats šeimininkas. Dardant klaidžiomis Nevšehiro gatvėmis, vairuotojas šypsojosi nuo ausies iki ausies ir stebėjosi iš tokio tolimo krašto atvykusiais svečiais.

„Jūs pakvaišę, bet man patinkate!“ – kraipydamas galvą kartojo vairuotojas.

Pasivažinėjimas truko neilgai. Kol atsiskaitėme su vairuotoju, padėjusiu sutaupyti daug brangaus laiko, prisistatė ir pats Farzadas. Pakeliui į iraniečio namus mąsčiau, kad veikiau griuvėsius, nei daugiabučio kiemą primenantis balaganas nežada nieko gero. Kaip bebūtų, ne šiaip matyt sakoma "nespęsk apie knygą iš viršelio".

Farzado butas - jaukus ir tvarkingas. Turkijoje ne savo noru vaikinas gyveno jau porą metų. Gimtinę palikti teko kilus nesutarimams su valdžia, o apsistoti Turkijoje buvo leista tik viename vieninteliame mieste. Apsistojo tokiame būste, kokiame apsistoti leido galimybės, o tada pasitelkė vaizduotę, kad susikurtų namų jaukumą.

“Kai negali kitaip, žaidi su tokiomis kortomis, kokias turi,” – paaiškino jis.

Kapadokija: žmogaus ar gamtos kūrinys?

Kapadokija – regionas centrinėje Anatolijoje, garsus ypatingomis uolienų struktūromis, kokių turbūt nepamatysi niekur kitur pasaulyje. Taip vadinami “fėjų kaminai” supa mažytį Göreme miestelį į kurį atvyksta lankytojai iš viso pasaulio. Kadangi visiems reikalinga kažkur apsistoti, Farzadas yra priėmęs bent kelias dešimtis tokių keliautojų.

Nutarėme nieko nelaukti. Prie ekspedicijos prisijungė Ibrahimas – Farzado bičiulis, retsykiais dirbantis vedliu pasiturintiems turistams. Farzadas irgi kietas riešutėlis, gabus daugelyje sričių. Laisvalaikiu užsiima fotografija, todėl vietovę ir gražiausias jos vietas žino kaip penkis pirštus.

Regiono istorija labai įdomi. Prieš milijonus metų išsiveržus Erciyes ir Hassan ugnikalniams, storas pelenų sluoksnis užklojo didžiulę teritoriją. Ilgainiui, šis sluoksnis virto akyta uoliena, iš kurios, per tūkstančius metų, erozija susiformavo įspūdingas struktūras.

Išvertus pažodžiui, miestelio pavadinimas reiškia “manęs čia nematai.” Istorijoje būta laikotarpių, kai uolose iškirstose patalpose gyveno žmonės. Šimtai tokių urvų išliko iki šių dienų. Kai kurie jų visiškai tušti, kituose – įrengti sandėliukai ar laikomi gyvuliai. Yra ir tokių, kuriuose veikia prabangūs viešbučiai. Pastarieji lyg magnetas traukia išskirtinumo ieškotojus.

Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais

Farzadas ir Ibrahimas – ne vieninteliai iranečiai, apsistoję Nevšehire. Vakarop prisijungė Mehmetas su Šabnam. Bičiuliai vos liežuvio nenusilaužė mėgindami atkartoti “šešios žąsys su šešiais žąsyčiais”. Laimei, kalbos aparato mėšlungį sumažino iki visiško išsekimo atvedęs nuoširdus juokas. Juokingiausia pasirodė istorija apie mūsų “patikimus šaltinius”, kurių teigimu, Irane kairė ranka valgant nenaudojama, net ir žvelgiant mirčiai į akis.

“Kaip tada siūlote mums valgyti?” – pasitrynė ašarotas akis Mehmetas ir parodė į kambarį, kuriame daugiau ne pusė dūšelių buvo kairiarankės.

Vakarą vainikavo diskusija apie papročius. Farzadui įdomiausi vyro ir moters santykiai. Klausė, kaip Lietuvoje kviečiame merginas į pasimatymą, nes, anot jo, Irane dažniausiai vaikinas merginai palieka kortelę su telefono numeriu. Jei ši nori – pati jam paskambina. Taip užsimezga bendravimas. Merginos tėvai būtinai paklausia ar vaikinas tarnavęs kariuomenėje. Pasus Irane gauna tik vyrai atlikę dviejų metų karinę tarnybą. Kitiems – daugelis durų yra uždarytos.

“Gal jie galėtų tau padėti susirasti žmoną iš Lietuvos?” – pusiau juokais pasiteiravo netikėtai paskambinusi Farzado mama. “Vedęs lietuvaitę, galėtum gyventi Lietuvoje.”

Istorija linkusi kartotis

Naktis keitė dieną, o diena naktį. Kiekvieną kartą atsirasdavo priežasčių pasilikti: tai piknikas gamtoje, tai atvažiavę Farzado draugai. Seneliai sakydavo, kad svečias ir silkė trečion dienon prasmirsta. Turėjęs būti trumpas vizitas į šį laikotarpį niekaip nesutilpo. Lyg sirenų užburti, Farzado ir jo mažytės kariaunos svetingume gyvenome 7 dienas.

Kaip pasirinkti kryptį? Visada galima mesti monetą. Jei iškris skaičius – į šiaurę, jei herbas – į pietus, o jei ant briaunos – namo. Kažkas pasakytų, kad burtai lyg ir sąžiningi, nes į namus apsigręžti – viena galimybė iš trijų.

Šį kartą burtai rodė šiaurę. Panašu, kad vėl išvysime Juodąją jūrą. Būti prie jos savotiškai simboliška, nes prieš du su puse dešimtmečio, dabartinio mūsų amžiaus buvę tėvai, nors ir kitu keliu, bet tą pačią jūrą aplankė senu Moskvičiumi. Istorija linkusi kartotis.

Samsunas: kelionė į amazonių gimtinę

Vietiniai kartodavo, kad būtent jų miestas – istoriškai svarbiausias. Nenuostabu, nes, rodos, kiekviena gyvenvietė Turkijoje skaičiuoja tūkstančius metų gyvavimo.

Susirasti nakvynę čia paprasta. Internetinės svetingumo platformos labai populiarios. Taip pat, turkai labai "atsipalaidavę". Šių platformų vartotojai yra pastebėję, kad jei europiečiai nėra idealiai susitvarkę namų ar atlikę remontą – turbūt nepriims, nebent apie atvykimą praneštum gerokai iš anksto. Turkai dėl tokių dalykų galvos nesuka.

Kiek teko susidurti, vietiniai visada stengiasi gerai priimti svečią, bet tai visų pirma reiškia parodymą, jog svečio apsilankymas šeimininko namuose yra didžiulė garbė. O šeimininkai būna įvairūs: seni ir jauni, vadovaujantys ir pavaldiniai, mokytojai ir mokiniai. Vieni už kitus spalvingesni. Kiekvienas su savo charakteriu.

Įdomios pažintys laukė ir Samsune. Mieste, kuriame stūkso paminklas karingosioms amazonėms. Nuo žilos senovės legendose ir pasakose minimos amazonės, kaip manoma, kadaise gyveno šiuose kraštuose. Apsistojome pas Mehmetą – vaikiną, kuris visai neseniai buvo grįžęs iš studijų Lenkijoje.

Dviračiais aplink Juodąją jūrą

“Keliausime pas mano bičiulį Kapitoną,” – pareiškė geraširdis Mehmetas. “Prieplaukoje laukia jo laivas.”

Kapitonas, pasirodo, šiuo atveju buvo ne pareigos, o pravardė. Pastarąją vyriškis gavo dėl pavardės, primenančios anglišką žodį "captain". Turint tokią pavardę, noras įsigyti jachtą, ko gero, nuo mažens užkoduotas. Grakšti laivė elegantiškai suposi vandens paviršiuje, kopijuodama kiekvieną, net ir pačią menkiausią bangelę.

Kapitonas jau laukė denyje. Plačiu rankos mostu sukvietęs visus prie stalo, greta įsitaisė ir pats. Ant stalo jau garavo gardi vakarienė, o pačiame jo centre stūksojo katilas kvapnaus karšto vyno. Pastaruoju pasirūpino Valentina ir Pavelas – du ukrainiečiai keliautojai, dviračiais keliavę aplink Juodąją jūrą.

Miestan nelaimėlius atvijo nenusisekusi nakvynė. Praėjusią naktį keliautojų kuklią stovyklavietę užpuolė benamiai šunys. Lyg to būtų maža, jų transporto priemonėms žūt būt reikėjo remonto, o be atsarginių dalių – nei iš vietos. Deja, atvykus į Samsuną ukrainiečių rūpesčiai nesibaigė.

Ieškant dalių, nutiko įvairiausių kuriozų. Porelė primiršo anglišką žodį "tube", todėl paprašė rusiškai – kameros. Ilgai nelaukęs, parduotuvės darbuotojas ant stalo padėjo savo geriausią prekę. Deja, tai buvo ne dviračio, o filmavimo kamera. Tokių nesusipratimų nutiko ne vienas, bet vakaras ilgas. Visiems papasakoti laiko į valias.

Jei mano draugai būtų niekas – niekas būčiau ir aš

Kapitonas – ne tik Mehmeto bičiulis, bet ir darbdavys, mat, Mehmetas valdo jo verslą. Po darbo vyrai susitinka, aptaria dienos įvykius, apsvarsto planus. Dažniausiai būna ne vieni. Prisijungia visa paletė Kapitono draugų. Kaip taisyklė, beveik visi verslininkai. Dažniausiai kompanija vyriška. Su tokių susibūrimų tradicijomis susipažinome antrąją dieną.

“Visada sakiau, kad iš draugų gali spręsti apie žmogų. Štai šiam, priklauso sėkmingas verslas. Samdo dvi dešimtis žmonių. Anam dirba penkiolika. Štai tas nuosavo verslo, kad ir neturi, bet yra puikus savo srities specialistas,” – vardino artimų bičiulių nuopelnus oratorystės įgūdžių nestokojantis Kapitonas. “Jei mano draugai būtų niekas, kaip manote, kas būčiau aš? Labai paprasta. Aš taip pat būčiau niekas!”

Nors dvi žavingos damos mėgino atsverti svarstykles, tačiau tokioje testosterono pritvinkusioje kompanijoje vyriška energija ėmė viršų. Kurį laiką būnant Turkijoje susidarė vaizdas, kad šios šalies vyrams pavyko išsaugoti tam tikrą pirmykštį nuožmumą: nevengia konkuruoti, akyse liepsnoja ugnis.

Samsuno amazonių kaimelis

Pačioje Samsuno širdyje įrengtas taip vadinamas amazonių kaimelis. Žymiausi kaimelio objektai: 12,5 metrų aukščio karingosios amazonės skulptūra, ir 11 metrų aukščio Anatolijos liūto formos muziejus. Į pastarąjį patenkama žengiant tiesiai į plėšrūno nasrus.

Muziejuje amazonių gyvenimui atvaizduoti pasitelktos vaškinės figūros. Pavaizduotos scenos – pačios įvairiausios: nuo žūtbūtinių mūšių iki karo belaisvių įkalinimo. Pateikiama informacija taip pat labai įvairi. Negailima smulkių detalių. O ir legendų apie amazones, pasirodo, esti pačių įvairiausių.

Samsuno žmonės turi pačią mėgstamiausią. Pasak jos, amazonės šiuose kraštuose gyveno maždaug 2000 – 1000 m. pr. Kr. Sakoma, kad vadovaujamos Agamemnono, amazonės dalyvavo garsiajame Trojos mūšyje. Gynė Anatoliją, kurią tuo metu valdė amazonių karalienė Pantesilėja, vėliau nužudyta karžygio Achilo.

Kultūrinis paveldas ir miesto gyvenimas – įdomūs dalykai, tačiau atėjo laikas palikti šį šurmulį ir traukti užmiestin. Juodosios jūros pakrante keliauti į rytus.

Pakeleivingais automobiliais į Irano ambasadą

“Kreipkitės į sunkvežimių vairuotojus. Jų maršrutai ilgi, o vienatvė – kasdienis palydovas. Tikrai neatsisakys poros pašnekovų,” – patarė "tranzuotojo" duonos praeityje ragavęs Mehmetas.

“Pasiruoškite skaniai pavalgyti. Tie vairuotojai žino pačias geriausias vietas,” – prieš atsisveikindamas pridūrė Mehmetas ir buvo teisus.

Iki artimiausios Irano ambasados – 325 kilometrai. Laukė dvi ilgos dienos kelio. Tokiomis sąlygomis pasiklysti sunku: kelias tiesus, beveik visada matyti į krantą lūžtančios bangos. Didžiausias iššūkis – ištrūkti iš miesto. Palikus Sumsuno triukšmus užnugaryje, visa kita - tik vaikų žaidimas.

Ūmus atlaisvėjimas

Turkų virtuvė turtinga pačiais įvairiausias patiekalais. Prisiragauti teko visko nuo per visą stalą ištįsusių užkepėlių iki gardžiausių jūros gėrybių. Per dvi savaites su virškinimu reikalų kilo tik kartą. Kaip vienas pažįstamas pasakytų, atlaisvėjo apatinės čakros.

Yra tekę girdėti teoriją, kad organizmas ruošiasi virškinti maistą dar prieš nuryjant pirmąjį kąsnį. Užtenka pamatyti pažįstamą produktą arba apie jį pagalvoti ir vidinė žmogaus chemijos laboratorija ima gaminti atitinkamus fermentus.

Sunkumų gali iškilti keliaujant, mat pasitaiko, kai patiekalas ar tam tikras jo sudėtyje esantis produktas sutinkamas pirmą kartą. Didelis persivalgymas taip pat ne į naudą, o kiekvienas vairuotojas, lyg tyčia, jautė pareigą pavaišinti kokiu tradiciniu tam kraštui būdingu patiekalu.

Toli nuo civilizacijos ir smalsių akių

Greičiau šake sustabdysi traukinį, nei užsispyrusį žūt būt padėti turką. Farukas – kūno kultūros mokytojas, gyvenantis Ordu. Nežinia, džiaugtis dėl to ar nukabinti nosį, bet žmogus pasiryžo rasti mams prieglobstį. Nelemta buvo jo norui išsipildyti, nes visi viešbučiai arba buvo užimti, arba už nakvynę būtų tekę atiduoti paskutinę karvę.

“Pakviesčiau į namus, bet mano pati – baisiai prastos nuotaikos. Nežinia, kokia širšė įgėlė,” – dievagojosi mokytojas.

Nusprendėme įsikurti paplūdimyje. Vyriškis patarė palaukti vakaro, kai išsiskirstys prie jūros poilsiaujantys mokyklinukai. Atsisveikindamas įteikė maišą riešutų.

Nepaisant optimistiškų mokytojo įtikinimų, vieta atrodė netinkama: pernelyg atvira, o žmonių - lyg per išpardavimą. Nutarėme laimės ieškoti atokiau nuo gyvenamųjų rajonų. Išeiti iš miesto teritorijos trukome valandą. Smėlis gal ir ne geltonas, o palapinė pusiau ant akmenų, bet toli nuo civilizacijos ir smalsių akių.

Senelis Perkūnas kaži kur atsivijo

Sugalvojus tuo pačiu keliu grįžti namo, būtų tekę įveikti 4000 kilometrų. Toli senelio Perkūno galios siekia, jei net ir tokiame užkampyje mus pasivijo, žaibais savo galią parodė. Lyg tyčia, laumių puotai prasidėjus, mirkau paniręs ligi kaklo sūriame vandenyje. Gerai vandenėlis išvargusiam kūnui: kaip mat gaivalo įpučia, mintis išvalo. Tik Kamilė basiai jaudinosi, kad nakties vidury dugnan nenugarmėčiau.

Visą naktį Perkūnas žemę drebino, o širdyje, kaip ramu, taip ramu. Tik retsykiais, vieną akį pramerkę, apsisukdavome ant priešingo šono ir toliau sapnų karalystėn nugrimzdavome. "Savoje palapinėje geriau nei svetimuose rūmuose," - sakydavome mes.

Kažkas magiško toje gamtoje. Rodos, turėtum išvargti, užsigeisti gryčion, o yra atvirkščiai. Su motule Žeme mintimis į vieną susilieji ir akimirksniu tampa šviesiau: ryte žinai kas daryti ir kojose kažkaip stipriau. Taip neseniai nuo asfalto nulipęs, ir vėl turi jėgų grįžti ir tęsti kelionę. Kita stotelė – Trabzonas.

Trabzonas: antroji futbolo sostinė

Futbolas turkų gyvenime užima tokią pačią vietą, kaip mūsiškiame krepšinis. Keturi stipriausi Turkijos futbolo klubai vadinami didžiuoju ketvertu. Sakoma, kad apie 90% šalies aistruolių palaiko vieną iš šių klubų. Trys stipriausi įsikūrę Stambule, ketvirtasis – Trabzone. Galbūt todėl Trabzonas vadinamas antrąja Turkijos futbolo sostine.

“Kokios komandos fanai esate? Mėgstamiausios neturite? Tuomet štai jums šis tas nuo mūsų klubo,” – įteikė dovaną parduotuvės vadovas. Tai buvo vyšninės spalvos chalatas su Trabzono komandos atributika.

Smalsus vyriškis užkalbino, kai mėginome susiorientuoti painiame gatvių voratinklyje. Išsitraukė telefoną ir mobiliojo vertėjo lange įrašė tekstą: “Sveiki atvykę. Norėtume pakviesti jus arbatos.” Už nugaros pritardami kinkavo vyriškio mėlynmarškiniai kolegos.

Puodelis po puodelio, pašnekesys užsitęsė porą valandų. Per visą laiką, neišsprūdo nė vienas angliškas žodis. Kita vertus, elektroninis lietuvių-turkų kalbų žodynas dirbo visu pajėgumu. Tiesa, bendrauti veržėsi tik turkai vyrai. Kvietė prisijungti dailiosios lyties koleges, tačiau šios atsisakė, tačiau stebėjo pažintį iš tolo.

Svečiuose pas muzikos mokytoją

Sparčiu žingsniu žygiuodami pėsčiųjų perėja, tapome nekasdienio įvykio liudininkais. Automobilis dideliu greičiu rėžėsi į kitą, o tas, pariedėjęs į priekį, kliudė trečiąjį. Laiminga nelaimė, nes patys vairuotojai liko sveiki it ridikai, o ir pareigūnų atskirai kviesti neprireikė. Vienas ekipažas, lyg tyčia, tuo metu stovėjo šalia.

“O tu ožka pipirine!” – išsprūdo stebint tokį reginį. Pamenu, mokykloje mokytoja ragindavo neišvengiamu atveju keiktis lietuviškai.

Kalbant apie mokytojus, pas vieną tokį šįkart ir keliavome. Miestas didelis, o kelias tolimas, todėl įsispraudėme į sausakimšą maršrutinį autobusiuką. Vairuotojas keleivių paklausė, kas kalba angliškai. Norint sužinoti, kur mus išleisti, reikėjo vertėjo. Per didelius vargus pavykus susikalbėti, pavežė iki pat durų.

Šeimininkas pasitaikė įdomus veikėjas. Per 50 registracijos internetinėje "svetingumo platformoje" dienų, buvo priėmęs per 30 nakvotojų. Jei tik svečias turėjo noro bendrauti, kiekvienam skyrė laiko. Su kiekvienu kartu gamino valgyti, kiekvienam aprodė miestą, pasakojo apie turkų tradicijas ir gyvenimo būdą.

Tokia veikla vyras užsiimti nusprendė grįžęs iš kelionės, mat, labai norėjosi atsidėkoti jam pačiam ištiesusiems pagalbos ranką. To paties galbūt niekada nebesutiksi, tačiau padėsi tam, kuris vieną dieną padės pirmajam.

“Viskas glaudžiai susiję, nepriklausomai nuo to ar matome didįjį paveikslą ar tik mažytį fragmentą, kuris, žvelgiant iš arti, gali pasirodyti chaotiškas,” – mintis dėstė turkas.

Mažiau šnekų daugiau darbų

Pamatęs Trabzono komandos chalatą, turkas baltai pavydėjo. Būdamas dideliu šio klubo gerbėju, planavo įsigyti panašų. Teiravosi ar neketiname parduoti saviškio, nes svoris jo didelis, o ir vietos užėmė daug. Juokavo, kad jam pardavę dykai gautą daiktą būtume neblogai uždirbę.

Štai čia tema užkliuvo už žodžio “dykai”: tokio sukto, kaip avino ragas. Kalbėjome apie tai, kad nemokamas būna tik sūris pelėkautuose. Taip, dovaną gavome: šiltas geras rūbas, tinkamas naudoti vietoje pagalvės, dovanotas su gera emocija, todėl nešantis šiltą prisiminimą. Kokia kaina? Kaskart pasakodami šią istoriją, reklamuojame ne tik futbolo komandą, bet ir šalį ir chalatą dovanojusius vyriškius.

Vėliau šeimininkas panoro nuo didelių šnekų eiti prie darbų. Įdomumo dėlei sutikau pasivaržyti kompiuteriniame žaidime. Viduramžių dvikovai tai gal ir neprilygo, bet net ir tokiu būdu pasigalinėti smagu.

Priešininkas pasirodė perdėtai ramus. Be vargo laimėdavo, kol pagavau sukčiaujantį. Po paskutinės kovos patys savęs neatpažinome: įsiaudrinę ir apsiputoję gniaužėme kumščius. O kiek dar aršių minčių išsprūdo nepastebėtos, net minėti neverta.

Ašaroms tekant upeliais

Akį varstė aštrus skausmas. Poliklinikos personalas skėsčiojo rankomis ir kalbėjo kažkokius burtažodžius. Galėjai spėti, kad teiraujasi, kokios problemos atvijo. Akylesniam ir taip būtų aišku, nes ryškiai raudona akis ašarojo upeliais. Nejau visoje poliklinikoje nei vieno kalbančio angliškai?

Prisistatė jauna mergina. Supratusi situaciją, panelė pasisiūlė pabūti vertėja. Reikalai palengva pajudėjo ir buvome pasiųsti į gydytojo kabinetą. Padėkojome ir leidomės į paieškas.

Gydytojo kabinete nebuvo. Griežta asistentė kažkuo priminė Cerberį, saugantį požemių karalystės vartus. Šaltu kaip šerkšnas balsu, rūsti moteris nurodė laukti koridoriuje. Galbūt priims, o gal ir ne: daug vilčių nesuteikė.

Po valandos, užsukau į kabinetą dar kartą. Apie gydytoją nebuvo jokių žinių, todėl teliko laukti. Į gretimą kabinetą įėjus porai medicinos darbuotojų, laukiamojo suolus nusėdo pacientai. Vidun ėjo po vieną, o išėję keliavo kas sau. Eilei einant į pabaigą, vienas iš darbuotojų pasikvietė ir mane. Tvirtino, kad pas juos neužėjęs, pas gydytoją nepateksiu.

Kai žmogus gyventi nori...

Patikra įprastą: užsidengi vieną akį ir pasakai, kokią raidę matai. Buvo padaryta išvada, kad akys geros, tik viena kažko silpnesnė. Ne nuostabu, kai akies obuolį raižė antikūnis, o pro ašaras nesimatė kelio. Deja, tai liko nenustatyta. Pasiėmiau turkiškai parašytą išvadą ir grįžau į laukiamąjį.

Pirmyn-atgal lingavome beveik dvi valandas. Nesusilaikęs, žengiau vidun trečiąjį kartą. Asistentė suskubo pastoti kelią, bet gretimoje patalpoje pasigirdo balsas. Iš pradžių pro duris pasimatė pilvas, o tada ir jo savininkas. Tai buvo gydytojas.

Nepaisydamas asistentės priekaištų, įsiveržiau į kabinetą. Ne veltui juokaujama, kad kai žmogus gyventi nori, net ir medicinos darbuotojai bejėgiai. Nustebęs gydytojas net nenutuokė, kad kažkam buvo reikalingas. Greičiausiai suvaidintai, asistentė už slapukavimą buvo išbarta.

Labiausiai gydytoją pralinksmino tai, kad gretimame kabinete pasitikrinau regėjimą. Ne paslaptis, kad tokio patikrinimo reikėjo mažiausiai. Iš juoko ašarodamas, gydytojas, čiupo sudulkėjusią popieriaus skiautę, perlenkė pusiau ir gautą kamputį panaudojo kažkokiam užsispyrusiam grūdeliui iš akies ištraukti.

Iš gelmių kylantis vyro juokas vis stiprėjo. Tokio žemo balso dar nebuvo tekę girdėti. Kaip sakoma, koks paukštis, tokia ir giesmė, nes balso savininkas pasitaikė milžinas iš stuomens ir iš liemens: mažų mažiausiai norėtum tokį priešą turėti.

“Sportuoji?” – rodė sunkų kumštį galiūnas. “O aš – boksininkas. Sėkmės tau bičiuli!”

Gruzija

Gauja benamių šunų sekė visą kelią. Turkijos-Gruzijos pasienio punktą kirtome pėsti, o artimiausias miestas – Batumis. Į akis krito neregėtas raštas šalikelių iškabose. Gruziją, arba Sakartvelas – viena iš nedaugelio valstybių, turinti savo alfabetą, nenaudojamą niekur kitur pasaulyje.

Tamsūs tiršti debesys pranašavo audrą. Pasipylus žaibams, toptelėjo mintis skaičiuoti sekundes. Senelis sakydavo, kad žinodamas garso greitį ir po kiek laiko nuo žaibo nuaidi griaustinis, gali įvertinti, kaip toli žaibuoja.

Kelią nuo jūros skyrė skardis. Kitoje pusėje – stačios uolos. Greičiausiai lietaus neišvengsime ir nuo jo nepasislėpsime, bet nieko tokio. Širdis kupina džiaugsmo.

Minutė ar dvi ir ėmė merkti lyg iš kibiro. Sunkūs lašai prausė veidus ir gėrėsi į rūbus. Norėjosi bent prietaisus išsaugoti, bet numojome ranka: kaip bus taip.

Netikėtai, kelią pastojo gyvenimo matęs automobilis. Toks, koks mūsuose vadinamas tautovežiu: didelis, patikimas, talpinantis daug įrankių ir bulvių maišų. Viduje sėdėjo du augaloti vyrai, ginkluoti galingais balsais ir išskirtiniu gruzinišku akcentu. Sakytum, tipiniai gruzinai iš vaikystėje girdėtų Šilansko anekdotų.

Anglų kalba jie nešnekėjo, bet puikiai valdė rusų kalbą, kad ir persmelktą savitu prieskoniu. Vyrai pasisiūlė pavežti. Su visa pagarba sakant, veikiau darbinio arklio žvengimą nei žmogaus juoką primenantis kvatojimas lydėjo visą kelią.

Į antrą aukštą vedė girgždantys mediniai laiptai. Nosį iškišusi mergina skardžiu šūksniu pakvietė mamą. Pastaroji buvo svečių namų valdytoja ir jų savininkė. Moteris pravėrė vieno iš kambarių duris ir pasiūlė užeiti. Savotiškai jauku ir pažįstama, mat, apstatymo stilius artimesnis mūsiškiam, nei kaimynystėje gyvenančių turkų.

Viskas būtų gerai jei ne didelė kaina. Šeimininkės įvardinta suma nepaliko vietos deryboms. "Vis tiek kiek reikalinga nenusileis," - manėme mes, tačiau šį kartą klydome. Mums išeinant kaina krito su lig kiekvienu žingsniu.

Iš kišenės išsitraukiau kupiūrą ir kelias monetas. Šeimininkė čiupo pinigus ir lyg gerbiamiausius svečius palydėjo iki pat durų. Anot jos, mums labai pasisekė: paprastai, už tokią sumą Batumyje nakvynės negausi.

Vos sudėjus bluostą pažadino jaunos moters aimanos. Kartoninės sienos nesulaikė aistringų šūksnių, sklidusių iš gretimo kambario. Kažkas mylėjosi taip aistringai, kad stiklinėje mirguliavo vanduo, o nuo lubų, rodos, byrėjo tinkas. Su kiekviena palaimos banga, rusakalbė moteris vis gyrė vyrą, kad tas viską daro teisingai ir ragino jokiu būdu nesiliauti.

3 dienos su iraniečiais

Atvykus į Trabzoną, teko priimti skubų sprendimą. Autorizacijos kodas, reikalingas Irano vizai gauti, dar nebuvo paruoštas. Procesas galėjo trukti dieną, dvi ar net visą savaitę. Apsvarstę visus variantus, nutarėme keliauti į Gruziją.

Išsiilgę gamtos, antrąją dieną įsikūrėme stovyklavietėje prie jūros. Dvi dešimtys palapinių leido suprasti, kad Batumis populiarumu nesiskundžia.

Batumio paplūdimys nuklotas akmenimis. Maudantis srovė buvo tokia, kad norėjosi įsikibti kokį luitą, kad neįtrauktų gilyn. Taip pat tokie akmenys tiko skaldyti lazdyno riešutus, kurių visą maišą buvo davęs turkas Farukas.

Begliaudant riešutus, netikėtai priėjo tamsaus gymio mūsų tėvų amžiaus vyrukas. Iš pažiūros panašus į gruziną vyras iš pradžių savo kilmę nutylėjo. Išgirdęs mūsų istoriją, suskubo pasidalinti su draugais, kurių viso buvo net keturi.

Kažką nepažįstama kalba pasitarę, keliauninkai prisipažino esą iš Irano. Visi vienu metu pasiėmę atostogų, jie automobiliu keliavo po Azerbaidžaną,  Gruziją ir Turkiją. Atėjus vidurdieniui, buvome pakviesti pietų, kurie vėliau peraugo į vakaronę su šokiais ir dainomis.

Kalbų kalbelių visas šimtas

Naktį užklupo audra. Palapinės kampuose įtaisėme akmenis, kurie pakilus uraganiniam vėjui, užtikrino priedangos stabilumą. Iraniečiams sekėsi prasčiau. Susiėmę už galvos, glaudėsi automobilyje, kol stichijos taršė jų gležną būstą, kurį galiausiai įkėlė į medį.

Iki ryto vyrai nejuokais išvargo ir nusprendė, kad yra pernelyg brandūs, kad namo keliautų nepailsėję. Prieš grįždami į gimtinę jie poros dienų poilsiui išsinuomojo namą.

Pamatę išsinuomotą būstą, iraniečiai suprato, kad tokioje fazendoje jiems vieniems grėsė prapultis: visą dieną iš kambario į kambarį vaikščiodamas, gali taip nieko ir nesutikti. Galbūt todėl vienbalsiai nutarė į svečius pakviesti mus. Galų gale, jau ir taip gausią kompaniją papildė azerbaidžanietis Mehdi, su kuriuo taip pat susipažinome praėjusį vakarą.

Stebėti tokį spalvingą būrį žmonių – ypatingai smagu. Ilgainiui pastebi tam tikrus vaidmenis, kuriuos kiekvienas yra prisiėmęs. Kažkas imasi vadovo vaidmens, kažkas – sargybinio. Vienas linkęs mąstyti kritiškai ir griežtai tik iš loginės pusės, kitas – meniškai, su improvizacijos gaidele. Visiems būdinga tik viena: pastangos išlikti pasitempusiems ir su pagarba vertinti vienintelės damos kompaniją.

Kaip vengras Ištvanas kartą pasakė, yra du būdai žvelgti į žodį “kalba“. Kalba gali būti lietuvių ar anglų, italų ar vengrų, bet gali būti ir tėvo kalba sūnui ar anūko seneliui. Kitaip mama kalbės su kūdikiu, nei su suaugusia dukra. Yra moterų ir yra vyrų kalba, yra meilės kalba ir neapykantos kalba. Tiek dienų praleidę vyriškoje kompanijoje, Kamilės akivaizdoje jautė pareigą jiems įprastą kalbą pakeisti kita – labiau vartotina moters akivaizdoje. Rodos, užsimiršęs tik vienai akimirkai, azerbaidžanietis Mehdi kaip mat buvo sudrausmintas.

Tolyn į Gruzijos gilumą

Šahramas, Džalalas, Amiras, Naseras ir linksmasis Modžtaba iškeliavo namo. Šnekorius Mehdi savo mylimą žiguliuką ketino nudanginti bent iki Turkijos, o tuomet – tuo pačiu keliu atgal, į Azerbaidžaną. Tuo metų, mūsų laukė kelionė į Kutaisį – galimai, vieną seniausių miestų pasaulyje. Nuo ten nebetoli ir Martvili kanjonas. Negailestingai saulei ryškiai plieskiant, atėjo metas grįžti ant įkaitusio asfalto.

Gruzinai – malonūs žmonės. Matyt, kad ko tikiesi, tą randi, nes ko tikėjomės sugrįžo bumerangu. Tik susičiulbėti sunku, jei laisvai nekalbi rusiškai. Kitos plačiai vartojamos kalbos čia sunkiai prigyja. Gerai kadaise miela mokytoja sakė: kai prispirs reikalas – kaip mat išmoksite. Taip ir buvo.

“Nėra didelio skirtumo ar pasakysi “vakar” ar “viena diena atgal.” Svarbiausia, kad galime vienas kitą suprasti,” – mojo ranka storabalsiai gruzinai, kartais ir patys mėgstantys modifikuoti šią kalbą, kaip patiems paranku.

Dar visai neseniai, tai atrodė sunkiai suprantama. Rodos, ir fiziškai labiau pasiruošti kelionei reikėtų, ir išmokti porą kalbų. Turėti daugiau pinigų taip pat nemaišytų, kaip nemaišytų papildomas maišas daiktų. Reikėtų profesionalesnės įrangos, firminių rūbų ir miegmaišio, dar šio, to ir ano. O iš tiesų, tai nieko nereikia, nes kai atsibosta ieškoti pasiteisinimų, riebiai nusispjauni ir nusprendi, kad kaip bus taip. Kai reikia, sprendimai patys pasisiūlo savaime, kad ir ne visada tuo keliu, kokiu jų lauki ateinant.

Martvili kanjonas: Vakarų Gruzijos brangakmenis

Pilkos Kutaisio gatvės ir apsamanoję monumentai suteikė miestui paslaptingumo. Šiais stiklo, sintetinių rūbų ir blizgių vitrinų laikais, Kutaisis priminė žilą išmintingą senolį, gyvenimo rūpesčių išvagotu veidu. Gal ir ne pats prašmatniausias, bet slepiantis ne vieną istorijos pamirštą paslaptį.

Koks miestas, tokia ir autobusų stotis. Padėjau vienam žmogui užkurti automobilį, tai šis palydėjo iki pat autobuso. Baltas ankštas maršrutinis autobusas vežė į Chonį. Iš ten nusigauti į kanjoną galima pėstute arba taksi. Trys simpatiškos uzbekės pasiūlė kooperuotis, mat, taip pigiau.

Apie palaidas Gruzijos karves buvo tekę girdėti, bet realybė viršijo vaizduotėje nusipieštą paveikslą. Pusiau laisvėje gyvenančios karvės, bėgančios nuo benamių šunų kiaulės, kaimenės arklių ir riebios perekšlės – visur, kur bepasisuksi. Viena raguotoji ganėsi net po ligoninės kiemą. Tai džiaugsmas pacientams, stebintiems pro įstaigos langą.

Martvili kanjonas – natūralus gamtos stebuklas, iki 2000 m. tūnojęs nežinomybėje. Situacija pasikeitė, kai šį Gruzijos brangakmenį, ieškodami nepramintų takų, rado žingeidūs keliautojai. Vienas po kito, socialiniuose tinkluose skelbė kanjono nuotraukas, kol 2016 m. Gruzijos valdžia nutarė investuoti į masiniam turizmui reikalingą infrastruktūrą. Buvo nutiesti takai, įrengti laiptai, sumontuotos apsauginės pertvaros. Taip pat, buvo pasamdyti tvarką prižiūrintys darbuotojai.

Nusvilę gruzino antakiai ir skystis “nuo kirmėlių”

Viena moteriškė sutikta kanjone papasakojo apie krioklį: anot jos, mažai kam žinomą ir esantį vos už kelių kilometrų. Tokią dieną pasivaikščioti – vienas džiaugsmas, tačiau pratrūkus lyti, teko ieškotis priedangos. Prieglobstį radus po senu ąžuolu, netruko prisistatyti kompanija – visa gauja šunų. Nelabuosius bekalbinant, iš kitos vieškelio pusės pasigirdo vyriškas balsas. Pagyvenęs vyras mojo ranka ir kvietė prieiti.

“Lietuvą žinau, nors ir nesu ten buvęs. Armijoje teko sutikti ir lietuvių, ir latvių, ir estų. Sutarėme draugiškai," – pasakojo vyriškis. “Reikia vietos palapinei? Turiu gerą vietą prie upės.”

Žygiuojat per kaimą, žmogus sutikdavo vieną draugą po kito. Visiems knietėjo paaiškinti, kur link traukiame ir iš kur jo svečiai. Visi kraipė galvas ir demonstravo paauksuotus dantis, siūlėsi nors iki sekančio posūkio palydėti. Praėjome ir geradario sodybą, kur už lango triūsė šeimininkė. Gamino gardžią vakarienę.

“Įsikurkite, o aš, kol nesutemo, turiu eiti dirbti,” – paaiškino šeimininkas, priėjus žadėtąjį sklypą. “Grįšiu su katilu. Galėsime užsikurti ugnį.”

Kaip žmogus tarė, taip ir padarė: grįžo nešinas katilu ir stovu. Iš šlapių šakų sukrautas laužas nenorėjo degti, bet nėra to blogo, ko neužkurtų benzinas. Šliūkšnis po šliūkšnio, šis visko gyvenime matęs senolis supylė laužan visą butelį. Toks kiekis pranašavo liūdną baigtį, bet, kaip liaudies išmintis moko, nevalia seno tėvo mokyti iš kur randasi vaikai.

Kas kitam būtų mirtina, gruzinui – kasdienybė. Benzinas yra sprogi medžiaga, todėl vos įmetus degtuką, smūgio banga bloškė senolį atatupstą. Anot jo paties, liepsna nusvilino paskutinius antakius, bet anokia čia bėda, nes tikslas buvo pasiektas. Galima kaisti vandenį ir virti daržoves: jo paties augintas cukinijas, kukurūzus, moliūgus.

Valgomąjį atstojo senolio meistrauta pašiūrė. Čia paprastai vyrai renkasi pietauti, po rytmetinių ūkio darbų. Sukta šypsenėlė ir primerkta akis galėjo reikšti tik viena: tai dar ne viskas. Pasikuitęs giliai terboje, vyriškis surado butelaitį skaidraus tyro skysčio, tinkamesnio spiritinei viryklei, nei pilti gerklėn.

Kadangi mūsų troškulys nekankino, degustuoti teko vienam. Menka problema, nes svarbiausia žmogui buvo mūsų kompanija. Iki ateinant poilsio metui, senolis gruzinas pasakojo apie savo kraštą, gamtos grožybes ir moteriškių dailumą. Per pertrauką tarp temų vis atsikąsdavo saldaus moliūgo, burną suvilgydavo šlakeliu tauraus gėrimo.

“Mano gamybos,” – didžiavosi. “Nuo kirmėlių!”

Iranas

„Kai atvyksime į Iraną, klausyk manęs. Svarbu, jog eitum greta ar per žingsnį atsilikusi. Jokiu būdu nesiveržk į priekį,” – pusiau juokais dėsčiau mintis moterišką savarankiškumą itin vertinusiai Kamilei.

Irano ambasadoje galiojo visos šiai šaliai būdingos taisyklės. Įžengdama pro vartus Kamilė privalėjo skara dengti plaukus, būti apsivilkusi rūbą, slepiantį nuogas rankas. Nejučia gali kilti viena kita smerkianti mintis, tačiau svarbu atsiminti pagrindinę taisyklę: niekas neverčia, bet jei vis tik pasiryžti į šalį keliauti, būdamas svečiu, elkis kaip svečias ir gerbk vietos tvarką.

Elektroniniu paštu gavę laišką, kad autorizacijos kodai paruošti, tuo pačiu keliu grįžome į Turkiją. Iš pirmo žvilgsnio rūsti ambasados darbuotoja vizas pagamino per dieną. Pasitikusi griežtu žvilgsniu, išlydėjo su šypsena ir gražiausiais linkėjimais. Kartais žiupsnelis nuoširdumo ir nuolankumo gali pramušti net storiausius šarvus.

Kalnų keliukais nepaskubėsi. Daug laiko apmąstymams. Sunkvežimio vairuotojas pavežė iki miestelio pavadinimu Ahris. Nuo ten Iranas – ranka pasiekiamas. Išleido toli nuo centro, bet vakaras šiltas, o širdyje ramu. Paaiškėjus, kad svečių namai uždaryti remontui, apsistojome pas turką studentą. Širdis kalatojosi it pašėlusi žinodama, kad jau kitą dieną pasieksime šalį, kadaise vadintą Persija.

Nuotykiai Irano pasienyje

Pakeliui į pasienį pasimatė Ararato kalnas. Pasakojama, kad būtent jį tvanui atslūgus patį pirmąjį pamatė Nojus, pastatęs garsiąją Nojaus arką. Prieš aštuonis šimtmečius gyvenęs keliautojas Markas Polas savo tekstuose rašė, kad, potvyniui atslūgus, arka taip ir liko įstrigusi Ararato kalno šlaite. Kaip ten buvo iš tiesų, kas dabar žino. Įdomu tai, kad tvanas minimas beveik visų konfesijų šventraščiuose bei tūkstantmečių senumo legendose visame pasaulyje.

“Jūs puikiai kalbate angliškai!” – pagyriau vidutinio amžiaus ūsuotą vyriškį.

“Labai jums ačiū, pone,” – atsakė jis su didžiausia padėka ir nuolankumu balse. Netrukus teko raudonuoti iš gėdos.

Mažametis vyro sūnus paaiškino, kad jo tėtis – ilgametis anglų kalbos mokytojas. Koks nesusipratimas! Pagyriau vyrą, kuris iš to valgo duoną ir ilgus metus išlaiko šeimą, kad jo anglų kalba yra virš vidurkio. Padėjęs ranką ant širdies atsiprašiau žmogaus dėl tokio nesusipratimo. Šis tik nusišypsojo ir atsakė, kad viskas gerai, kad nieko tokio. Situacija priminė, kad prieš ką nors leptelint, verta 9 kartus pamąstyti.

Milijonieriai akimirksniu

Pasienio poste kelios iranietės demonstravo charakterį. Pirkinių krepšeliais ginkluotos damos nesidrovėjo pareigūnus paraginti. Augaloti vyrai reagavo ramiai. Matyt suprato, kad visa minia laukiančiųjų pavargo stovėti ir nekantrauja grįžti namo. Netoli pasienio su Turkija gyvenantys iraniečiai į kaimyninę šalį vyksta apsipirkti. Grįžti nėra paprasta, nes kiekvienas pirkinys patikrinamas iki paskutinio siūlelio.

„Rūbai?“ – pasiteiravo plačia šypsena pasidabinęs pareigūnas. „Rūbai“, – atsakėme mes ir uniformuotam pareigūnui patikrinus dokumentus, buvome įleisti į šalį. Viza leido svečiuotis 30 dienų.

Iškišus nosį laukan, apėmė sunkiai apibūdinamas jausmas. Apie Iraną sklando įvairiaspalvių legendų. Visos jos, nori nenori, palieką antspaudą giliausiuose pasamonės kloduose. Vien buvimas čia ir kvėpavimas persišku oru, atrodė kaip kažkas ypatingo: lyg iš pasakos, lyg tai būtų tik kartą gyvenime nutinkantis įvykis.

Svajose užsibūti nevalia – reikia spręsti reikalus. Vienas toks reikalas išsisprendė pats. Lyg grybas po lietaus, greta išdygo storapilvis spekuliantas banknotų pilnomis kišenėmis ir pasiūlė iškeisti JAV dolerius į Irano rialus, mums palankiu kursu. Kur čia šuo pakastas? Iš kur toks dosnumas? Pasirodo, Irano rialai nuvertėja taip greitai, kad net šiandien pardavęs pigiau, po mėnesio nusipirks žymiai daugiau.

Šaukštas deguto statinę medaus pagadina

Kaip mano brangus senelis sakydavo, šaukštas deguto visą statinę medaus pagadina. Degutu tapo pirmoji diena Irane. Gerai dar, kad pačioje viešnagės pradžioje, o ne į pabaigą, nes dažniausiai, kaip paskutinę dieną jautiesi, taip vėliau kelionę ir atsimeni. Apie viską iš pradžių.

Pasienyje įsikūręs Bazarganas pasitiko asfaltą lydančia kaitra. Apsistoti čia šansų mažai, o iki Tabrizo – Rytų Azerbaidžano provincijos sostinės, 3 valandos kelio. Žinodamas, kad sekantis autobusas važiuos tik ryte, žvitrus taksi vairuotojas suskubo siūlyti paslaugas. Iš papratimo atsisakius, tolstant nuo sienos kainos tik kilo.

Rodos, kiekvienas vaikas kaime turėjo pusbrolį ar brolį, galintį “nebrangiai” pavežėti. Iš murzinų kišenių išsitraukę įmantrius telefonus jaunieji verslininkai “derino reikalus“. Be abejonės, sudarius sandorį pinigėlis būtų nubyrėjęs ir jiems. Verslumo gyslelės ir derybų įgūdžiai šiems jaunuoliams ne tik įgyti mokantis iš vyresniųjų, bet ir įgimti.

Galiausiai prisistatė taksi vairuotojas, žadėjęs pagelbėti už simbolinę kainą, bet tik susirinkus pilnam automobiliui keleivių. Gal reiktų laukti valandą ar dvi, o gal ir visą dieną. Kantrybė – dorybė, bet viskam yra ribos. Liko paskutinis variantas – keliauti autostopu.

Šimtas klaidų, o tarp jų – viena tiesa

Anot bandžiusiųjų autostopu keliauti po Iraną, tai nėra nei įprasta, nei paprasta. Irano kultūroje toks keliavimo būdas neturi šaknų, o farsi kalboje nėra žodžio jam pavadinti. Tiesa, dar viešint Turkijoje, iranietis Farzadas išmokė kelių frazių, turėjusių bent šiek tiek pagelbėti ištikus reikalui.

“Meri mi boro bė Tabriz? Bedūnė pūl?” – klausėme vairuotojų ar šie keliauja į Tabrizą ir ar galėtų ten pavežti be atlygio.

Per trumpą keliautojų autostopu karjerą niekada anksčiau neteko patirti, ką reiškia, kai stoja visi iki vieno. Dauguma patarė grįžti į stotį ir samdytis taksi. Kiti – apgailestavo, kad padėti negali, nes važiuoja tik iki sekančio kaimo. Tretieji buvo verslininkai, kuriems pora, galimai piniguotų, blyškiaveidžių reiškė tik dar vieną progą pamaitinti šeimą.

“Laukimas – proceso dalis,” – mąstėme mes, kol greta sustojo senutėlis baltas automobilis, nubalnotomis durelėmis.

Vairuotojas lyg ir šypsojosi, bet ta šypsena kažkokia sintetinė, nenuoširdi. Kelis kartus pakartojau tą pačią mantrą: klausiau, kur link važiuoja, teiravausi ar sutiks pavežti, žinodamas, kad tik prisidėti perkant kurą. Tas linksėjo ir mojo ranka, kad paskubėtume. Pirmoji klaida – nesikliauti nuojauta, antroji – mantą palikti bagažinėje, kurią, kaip paskui paaiškėjo, vairuotojas užrakino.

Viza tikra ir galiojanti

Prasidėjo keisti klausimai. Teiravosi iš kur esame, ar turime pasus, ar juose įklijuotos Irano vizos. Į kiekvieną atsakymą žvelgė nepatikliai, lyg būtų įtikėjęs, kad šalyje esame nelegaliai, kad turime paslapčių. Nepanašu į žmogų važiavusį Tabrizo kryptimi ir nusprendusį priimti pakeleivius. Veikiau tai buvo žmogus, turintis savų kėslų.

Už gero šimto kilometrų vairuotojas sustojo kuro kolonėlėje. Išlipdamas kažką savo kalba murmėjo ir davė suprasti, kad būtų gerai jei liktume mašinoje, kad greitai grįš. Teko suktis greitai. Sukūrėme veiksmų planą, kaip atsiimti daiktus, išsiaiškinti vyro ketinimus ir keblioje situacijoje nesušlapti kojų.

Kai išlipau iš automobilio, vairuotojas kalbėjosi su kažkokiais vyriškiais: galbūt pažįstamais, o gal ir ne. Kažką vaizdžiai pasakodamas, rodė žvilgsniu į mašiną ir džiūgavo, lyg laimėjęs aukso puodą. Vienam vyriškiui pasiteiravus iš kur esame, pamojau vairuotojui, kad šis atidarytų kapotą: išsitrauksiu pasą – parodysiu. Pirmoji plano dalis reikalavo atsiimti daiktus.

Vos kapotas atsidarė, vieną po kitos iškėliau kuprines, o Kamilė perkėlė ant galinės sėdynės. Šoferis neatrodė patenkintas, bet susidomėjęs laukė kol parodysiu pasą. Vienas iš vyrų, prisistatęs buvusiu pareigūnu, pažvelgė į blizgančią, per visą puslapį įklijuotą Irano vizą ir palinksėjo pritardamas, kad viza tikra ir galiojanti.

Planas chuliganas

Pagrindinis istorijos herojus pasirodė suglumęs. Gal manė, kad paaiškės kitaip? Kalbėdamas su vyrais vartojo vietovardžius Irakas ir Sirija. Ar gali būti, kad palaikė nelegaliais imigrantais iš vienos tų šalių? Jei taip, tai kokie galėjo būti ketinimai? Tiksliai paklausti trukdė kalbos barjeras, o daryti išvadas be įrodymų – nevalia.

Vairuotojui mokant už kurą, priėjo vyriškis, prieš kelias minutes įvertinęs vizą. Išmaniojo telefono ekrane parodė vertimo programėlę, kurioje jau buvo atvertas farsi-lietuvių kalbų žodynas. Sava kalba žmogus įrašė tekstą, o programėlė pateikė lietuvišką versiją, skambėjusią daugmaž taip:

“Kiek pažadėjote šiam vyrui sumokėti? Koks buvo jūsų susitarimas?”

Grįžęs vairuotojas smalsuolį nuvijo. Davė suprasti, kad laikas važiuoti ir pašnekesiams laiko nėra. Tai tik dar labiau pakurstė įtarimus, kad ne iš geros valios žmogus nusprendė padėti. Ne nuostabu, kad sėsti vidun noro nebuvo, bet likti apsuptiems dykumos – ne ką mieliau. Nutarėme imtis atsargumo priemonių.

Sekanti plano dalis reikalavo išgauti dar vieną patvirtinimą, kad vairuotojas vyksta į Tabrizą, o bendrakeleivius priėmė savanoriškai, suprasdamas, kad atsilyginti negalėsime jokiu kitu būdu, apart sumokėjimo už kurą. Pagal išankstinį susitarimą, ant galinės sėdynės sėdėjusi Kamilė, įjungė diktofoną, o aš pradėjau apklausą.

“Ar važiuojate į Tabrizą? Ar būtumėte važiavęs net ir be mūsų?” – pradėjau kalbą nuo pagrindų, kiekvieną klausimą kartodamas po kelis kartus. “Ar suprantate, kad sumokėti negalime?”

Į visus klausimus atsakymas buvo teigiamas, bet šypsena po truputį slopo. Dar labiau nuotaiką užtemdė persiškas terminas bedūnė pūl reiškiantis be pinigų ir tai, kad tai, kad ant prietaisų skydelio padėjau keliasdešimt tūkstančių rialų. Maždaug tiek, kiek kainavo kuras, turint omenyje, kad net už vienintelį eurą benzino galėjai gauti bent kelis litrus.

“Už tiek aš net cigarečių nenusipirksiu!” – sutartiniais ženklais parodė įpykęs vairuotojas. “Kaip suprasti, kad neturite pinigų?”

Štai tada reikalai pakrypo įdomia linkme. Sustojo aikštelėje netoli karinio posto ir dar kartą pakartojo, kad su tiek neišsisuksime. Veikiausiai manė, kad ginkluoti kareiviai įvarys baimės, bet šiuo atveju teisybė buvo mūsų pusėje. Juolab, kad tokiais atvejais kariuomenė dažniausiai būna svečio pusėje.

“Nėra pinigų – nėra Tabrizo!” – sušuko įpykęs ir pavažiavęs porą kilometrų, išleido dykvietėje.

Išsižadėtų prabangos, bet ne artimųjų

Lietuvoje plačiai paplitusi nuomonė, kad Iranas – keliautojams atšiauri šalis. Taip pat, neretas lietuvis įsitikinęs, kad visa Irano gamta, tai tik bekraštės niūrios dykynės ir negyvi kalnai. Tokių teiginių klaidingumu įsitikinome pirmosiomis kelionės dienomis. Keliauti į Irano šiaurę pakvietė svetainės „Couchsurfing.com“ narys Mehdi. „Pamatysite kiek kitokį Iraną: žalią ir derlingą.

Taip pat, galėsite pabendrauti su visu būriu mano draugų. Aplankysime garsiąją Rudkhano pilį, vieną naktį praleisime aukštai kalnuose“, – pažadus it žirnius žarstė mūsų naujas bičiulis. Neilgai trukus jau vingiavome, kaip gyvatė susiraizgiusiais, Elburso kalnų keliukais.

Mehdi ir jo bičiuliai – būsimi emigrantai, ketinantys laimės ieškoti Kanadoje. „Iraniečiams išvykti į Vakarus nėra lengva“, – guodėsi Mehdi. „Jauni vyrai gali gauti pasą, tik atlikę dviejų metų karinę tarnybą. Norinčioms svetur išvykti merginoms neretai iškyla dar daugiau keblumų. Reikalingas tėvo, o po sutuoktuvių – vyro leidimas. Su užsienio kalbomis didelių problemų nėra. Jaunimas puikiai kalba angliškai ir gimtąja persų kalba. Noriai mokosi arabų, vokiečių, prancūzų ir kitų užsienio kalbų. Prisižiūrėję vakarietiškų filmų, siekia lygiuotis į jus“, – tęsė jis.

Kraštovaizdis kito šviesos greičiu. Smėlėtus gelsvus kalnus keitė žaliuojantys jų pusbroliai. Mehdi sakė tiesą. Drauge važiavęs šveicaras Krisas neslėpė nusivylimo. „Atvykau į Iraną pabūti dykumoje. Žalių kalnų turiu ir gimtinėje“, – reiškė apmaudą jis. Tuo metu mes – plokštumų apsuptyje užaugę lietuvaičiai, neturėjome kuo pasipiktinti.

Dairėmės pro langus ir godžiai akimis gėrėme visą kraštovaizdžio grožį. Stiprus augalijos kvapas ir žaismingas paukščių čiulbesys džiugino širdis. Dar labiau nuotaiką kėlė kas pusvalandį vykusios „šokių pertraukėlės“. Paklausti ar nebijo pareigūnų dėmesio iraniečiai atsakė: „Jie taip aukštai į kalnus neužklysta“.

Per kelias dienas, praleistas šiaurinėje Irano dalyje, aplankėme garsųjį, ant kalno šlaito įsikūrusį, Masuleh miestelį, pamatėme Kaspijos jūrą ir praleidome naktį mažame kalnų namelyje aukštai virš debesų. Kaip bebūtų, labiausiai įsiminė diena, kai kilome „tūkstančio laiptų“ taku, kad išvystume viduramžiais statytą Rudkhano pilį. Ilgas žygis – puiki proga užmegzti rimtą pokalbį ir apie Irano kultūrinius ypatumus sužinoti daugiau.

„Viskas sparčiai keičiasi“, – garantavo Mehdi. „Didžiuosiuose miestuose nėra taip neįprasta matyti poreles, kur nors kavinėje gurkšnojančias arbatą. Nors ir privalo dėvėti skarą, dauguma moterų rengiasi ryškiai ir spalvingai. Apdaro konservatyvumas labiausiai priklauso nuo papročių konkrečioje šeimoje“, – tęsė jis. Taip pat sužinojome, kad šokti ir dainuoti viešoje vietoje – griežtai draudžiama. Alkoholis Irane uždraustas, bet tai veikiau pliusas nei minusas.

Rengti kasdienius piknikus ar bent jau bendras šeimos, draugų ir kaimynų arbatos gėrimo ceremonijas – visoje šalyje įsišaknijusi tradicija. „Mes geriau išsižadėsime tolimų kelionių ar prabangos, bet niekada neatsisakysime ilgų pokalbių ir pasisėdėjimų su artimaisiais“, – paaiškino iranietis. Kitas kertinis Irano kultūros bruožas – išskirtinė pagarba svečiui. Tuo įsitikinome patys. „Svečias – Dievo draugas. Svečias į namus – Dievas į namus“, – mėgsta sakyti svetingi Irano gyventojai.

Kitas dalykas, itin kritęs į akis ir sudirginęs mūsų smalsumą – Irano vyrų gracija ir plastiški šokių judesiai. „Kaip gi nutiko, kad jūs – nuožmių Persijos imperijos karių palikuonys, gebate šokti taip elegantiškai?“ – pasiteiravau Mehdi ir jo bičiulių. „Irane vyrui nėra gėda šokti elegantiškai. Taip pat, mums visiškai įprasta sakyti tos pačios lyties atstovui, kad jis yra simpatiškas ar netgi gražus“, – buvo paaiškinta man.

Neilgai trukus prieš akis atsivėrė puikus vaizdas. Rudkhano pilis tiesiog įspūdinga. Privalu paminėti, jog bilieto kaina vietiniams ir užsieniečiams skiriasi kelis kartus. Šiuo metu populiari turistų atrakcija kadaise atliko gynybinio forto funkciją. Iki šių dienų išliko net 42 pilies bokštai. Fortas vietos gyventojams buvo reikalingas gintis nuo arabų užpuolikų. Kai kurių žmonių įsitikinimas, jog patys iraniečiai yra arabiškos kilmės – klaidingas. Greičiausias kelias užsitarnauti persų neapykantą – pavadinti juos arabais.

Neplanuota kelionė į Irano šiaurę su Mehdi ir jo bičiuliais ėjo į pabaigą. Pirmuosius kelis šimtus kilometrų Irane įveikę pakeleivingais automobiliais, o į Irano šiaurę atvykę nuosavu Mehdi automobiliu, toliau kelionę tęsėme viešuoju transportu. Toks keliavimo būdas patogus ir palankus piniginei. Dėl netolygaus reljefo, lengviau atstumus Irane vertinti ne kilometrais, o valandomis. Valandos trukmės kelionė ekonominės klasės autobusu kainuoja apie 1 Eur. Kita stotelė – Irano sostinė Teheranas.

Teheranas

Teheranas – Irano Islamo Respublikos sostinė ir didžiausias šalies miestas. Vos daugiau nei keturis kartus už Vilnių didesnėje metropolinėje teritorijoje gyvena apie 13 mln. gyventojų. Architektūriniu požiūriu miestą garsina net keli žymūs objektai.

Garsiausi jų – vienas didžiausių pasaulyje Azadi sporto kompleksas, talpinantis daugiau nei 78 tūkst. žiūrovų, Golestano rūmai ir žymusis Azadi bokštas – įspūdingas 45 m aukščio marmuru dengtas statinys, neretai vadinamas Teherano simboliu. Irano liaudies išmintis byloja: „Lankytis Irane ir nepamatyti Azadi bokšto, tas pats kaip lankytis Egipte ir neaplankyti piramidžių.“

Azadi bokštas buvo tik viena iš dvejų pagrindinių priežasčių, atviliojusių mus į šį metropolį. Antroji – bičiulio Šahramo kvietimas paviešėti pas jį ir jo šeimą. Su Šahramu susipažinome Gruzijoje. Gruzija yra viena iš nedaugelio valstybių, į kurias Irano gyventojai gali keliauti be apribojimų. Apsilankymas Teherane – puiki proga ne tik aplankyti bičiulį, bet ir susipažinti su dar viena Irano kultūrinių ypatumų kategorija – santykiais šeimoje.

Vieną naktį praleidę vieno keliautojo namuose, pas Šahramą atvykome metro. Mūsų akimis, modernus Teherano metro tinklas nei dydžiu, nei švara, nei funkcionalumu nenusileidžia anksčiau matytiems didžiųjų pasaulio miestų pusbroliams. Paskutinėje stotelėje laukęs nuo ausies iki ausies besišypsantis bičiulis pasitiko su gera nuotaika. Netrukus atvykome į už poros kvartalų įsikūrusius ištaigingus Šahramo namus.

Pirmoji pasitiko mažoji Šahramo dukrytė. Kamilė prasitarė jaučianti baltą pavydą, matydama tokius garbanotus mažosios plaukus. Praėjo kiek laiko, kol smalsumas nugalėjo mažylės drovumą ir paskatino prieiti arčiau. Gerokai vyresnis sūnus pasirodė esąs gerokai kalbesnis. „Esu aistringas stalo teniso žaidėjas“, – savo meilę sportui atskleidė vaikinas.

Vakarienės metu užvirė pokalbis. Iraniečius sudomino mūsų tradicijos. Įdomiausia buvo palyginti vestuvių papročius. Pasirodo, lietuviškos vestuvės kiek menkesnės. Irane vestuvių ceremonijoje neretai dalyvauja daugiau nei penki šimtai žmonių. Tuokiantis jauniesiems iš pasiturinčių šeimų, svečių skaičius gali viršyti ir tūkstantį. Šiais laikais žmonės dažniausiai tuokiasi iš meilės, bet pagal seną paprotį vaikinas prašyti merginos rankos pas jos tėvus eina ne vienas, o kartu su savo tėvais.

Skelbimas: mergina ieško vyro

Kelionės maršrutas netikėtai pasuko į kiek piečiau įsikūrusį Kašaną. Į tūkstančius metų gyvuojantį, bet per amžius skirtingais vardais vadintą, miestelį atvykome pakviesti vaikino, su kuriuo susipažinome internetinėje erdvėje. Ilgainiui supratome jog esame vedžiojami už nosies, iš mūsų tikimasi pasipelnyti. Kitais žodžiais tariant, visi planai nuėjo šuniui ant uodegos.

Vietoj to, kad nusimintume, nusprendėme žygiuoti į artimiausią parką ir pakvėpuoti gaiviu rudenišku oru. Paukščiai čiulbėjo mums nesuprantamu dialektu. Burnoje viena po kitos tirpo sultingos persiškos vynuogės, įsigytos gretimoje krautuvėlėje. Per kelis pastaruosius mėnesius patyrėme ir šilto, ir šalto. Gerai žinojome, kad viskas išsispręs. Tereikia sekti likimo siunčiamus ženklus.

Netikėtai prie mūsų priėjo brandaus amžiaus vyriškis ir pasiūlė pasivaišinti puodeliu persiškos arbatos. Žinoma sutikome. Vyriškio vardas – Sayedas. Jis – vieno Paryžiaus universiteto statybinės mechanikos dėstytojas. Tai išgirdus per nugarą nuvilnijo šiurpuliukai. Šį mokslą dar visai neseniai krimtome universitete. Į tėvynę Sayedą sugražino nenugalimas noras aplankyti seniai matytą brolį. Po trumpo pokalbio apėmė jausmas, kad šiuos ką tik sutiktus vyručius pažįstame bent dešimtmetį.

Po ilgokai užsitęsusios arbatos gėrimo ceremonijos Sayedas primygtinai pasiūlė paviešėti savo gimtuosiuose namuose. Pasirodo, broliai kilę iš Komo, esančio už 100 km į šiaurę. Teko girdėti, kad Irano etiketo taisyklės rekomenduoja tris kartus atsisakyti bet kokio pasiūlymo.

Suprask – retsykiais siūloma tiesiog iš mandagumo. Kaip bebūtų, Sayedas atrodė nuoširdus ir nenusileido nė per nago juodymą. Galiausiai su džiaugsmu sutikome. Puiki proga aplankyti galimai konservatyviausią Irano miestą su Vakaruose gyvenančiu gidu ir pratęsti šios egzotiškos šalies kultūrinių niuansų tyrinėjimą.

Komas (arba Kumas) – religinis Irano centras. Kadaise čia studijavo pats Ajatola Chomeinis, praėjusio šimtmečio antroje pusėje vadovavęs Irano revoliucijai. Jo fotografijų išvysi visose Irano valstybinėse įstaigose. Vargu ar kur kitur šioje šalyje pamatysi tiek juodomis burkomis pasidabinusių damų. Vargu ar kur kitur išgirsi taip garsiai iš minaretų sklindančias musulmoniškas maldas.

Čia atvesti netikėtų likimo vingių, pasijutome jaukiai it savo namuose. Tą pačią dieną turėjome garbės susipažinti su dar vienu Sayedo broliu, puikiai kalbančiu angliškai. Pasirodo vyriškis prieš kelis dešimtmečius anglų kalbos magistro laipsnį įgijo Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Net nuostabu, kokie panašūs ir kartu kokie skirtingi gali būti broliai. Kaip bebūtų, visi pasižymėjo puikiu humoro jausmu. Sayedas sunkiai slėpė norą pakomentuoti kiek lėtoką brolio „iš Amerikos“ būdą. „Mano brolis toks tingus, kad palesinęs vištas turi numigti bent kelias valandas“, – juokavo jis.

Pas brolius praleidome kelias dienas. Norėdami atsidėkoti už svetingumą, trečiajam broliui vietos turgavietėje nupirkome antį. Jaučiu pareigą paminėti keletą svarbių dalykų, tuo atveju jei ir jums susiklostytų poreikis tai padaryti. Visų pirmą, išmokite persų kalba skaičiuoti iki dešimties.

Taip pat geras sprendimas būtų paprašyti vietinio pagalbos, nes užsieniečiui toks pirkinys gali atsieiti kelis kartus brangiau. Galiausiai, nepamirškite jog vidutinė anties kaina Komo rinkoje yra 3 USD. Tiesa, jei antis leisgyvė – galite tikėtis nuolaidos.

Vaikštant po turgavietę nutiko įdomus dalykas. Aplink ėmė būriuotis minios žmonių. Visiems knietėjo nusifotografuoti su europiečiais. Baltųjų turistų apsilankymas Kome – fenomenalus reiškinys. Pro šalį motociklu važiavęs vyriškis netyčia kliudė Kamilę. „Atsiprašau pone“, – į mane kreipėsi jis. Kamilei beregint užvirė kraujas ir ji vyriškio pasiteiravo, kodėl šis atsiprašo manęs, o ne jos. Pasirodo – tokie papročiai.

Einant gatve su mumis pasisveikino viena mergina. Angliškai ji nekalbėjo, todėl Sayedui teko versti. Mergina prasitarė, kad dar neturi vyro ir vis dar gyvena su tėvais. Nespėjome nė susivokti kas vyksta, kai mūsų pašnekovė nusprendė išsinerti iš juodų apdarų. Po jais slėpėsi spalvingi ir ryškūs rūbai. „Nufotografuokite mane ir pasidalinkite fotografijomis su bičiuliais Europoje“, – rimtu veidu prašė ji. Pažadėjome norintiems susipažinti perduoti jos elektroninio pašto adresą, į kurį įėjo raktažodis „aš ieškau vyro“.

Svečiuose pas afganus

Atsisveikinę su mergina užklydome į musulmoniškus maldos namus, kurių Kome gausu. Čia laukė dar viena įsimintina pažintis. Kamilę užkalbino ne iranietiškų bruožų mergina. Merginos vardas – Fatima. Pasirodo, ji su seserimis gimė Irane, bet jos tėvai – imigrantai iš Afganistano. Vos akimirkai praėjus jau dardėjome visi kartu praėjusį šimtmetį menančiu autobusu. Buvome pakviesti puodeliui arbatos.

Kelionė miesto autobusu Irane – įdomi patirtis. Moterys įlipa pro galines duris, o vyrai pro priekines. Tarp dviejų sekcijų įrengta šiokia tokia pertvara. Prieš išlipdamas vyriškis sumoka už save ir už žmoną. Jei moteris keliauja viena, pinigus vairuotojui siunčia per rankas. Jei transporto priemonė sausakimša, svarbu kažkokiu būdu nepasimesti ir išlipti iš autobuso vienu metu.

Afganistaniečių namai nustebino jaukumu ir sterilia švara. Ant sienos kabėjo vos pradėtas austi rankų darbo kilimas. Kilimų audimas – šios šeimos pragyvenimo šaltinis. Seserys vieną tokį kilimą audžia mažiausiai du metus. Rankų darbo persiško kilimo kaina siekia keletą tūkstančių eurų. Savo jėgas prie audimo staklių išbandė ir Kamilė.

Po ištaigingų pietų ir 12 puodelių arbatos atėjo metas pašnekesiams. „Kodėl nešioji tokią neišvaizdžią skarą?“ – pasiteiravo seserys Kamilės. Viena iš jų vikriai nubėgo į gretimą kambarį ir grįžo nešina dovanomis. Merginos įteikė Kamilei dvi naujutėlaites skaras: vieną dangaus mėlynumo ir vieną baltą šilkinę, jos pačios siuvinėtais krašteliais. Abipusiu susitarimu anksčiau Kamilės nešiotos skaros ateityje turėjo būti sudegintos. Ta linksma gaida ir baigėsi paskutinis mūsų nuotykis Kome.

Isfahanas – miestas nenusileidžiantis Stambului

Isfahanas – trečias pagal dydį miestas visame Irane, nusileidžiantis tik Teheranui ir Mašhedui. Šiuo metu apie 1,6mln gyventojų turintis didmiestis savo klestėjimo metais buvo vienas didžiausių miestų pasaulyje. Iki šių dienų išliko dešimtys senovinių tiltų, didingų rūmų, plačių bulvarų, įspūdingų mečečių ir kitų architektūrinio paveldo objektų.

Dar viešint Teherane, mūsų bičiulis Šahramas kartojo: „Irane yra vienas miestas, niekuo nenusileidžiantis Stambului. Būtinai aplankykite Isfahaną.“ Vidinis jausmas kuždėjo, kad atėjo metas keliauti į šį, didžiausiu Irano turistų traukos centru laikomą miestą. Geriausias būdas tai padaryti – keliauti autobusu.

Visos Irano autobusų stotys knibždėte knibžda neoficialiais prekybos agentais. Šimtai uždarbiautojų mėgina tave įsodinti būtent į tam tikrai agentūrai priklausantį autobusą ir už kiekvieną priviliotą klientą gauna kišenpinigių. „Teheranas, Isfahanas, Širazas…“, – beperstojo šaukia jie ir visais įmanomais būdais mėgina tave įtikinti eiti su jais. „Vilnius, Kaunas, Pakruojis…“, – tokiu atveju atsakome uždarbiautojams ir su pasimėgavimu stebime nustebusias veido išraiškas.

Atvykę į Isfahaną susipažinome su pora keliautojų iš Taivano. Kartu miestą tyrinėti smagiau, todėl nieko nelaukę ėmėme kursuoti nuo vieno populiaraus objekto prie kito ir kaip tikri turistai, dėti varneles žemėlapyje. Beveik visos lankomiausios Isfahano vietos yra mokamos.

“Jei čia ateisite po 17:00 valandos, įėjimas nieko nekainuos“, – patarimu pasidalino vienas kilimų pardavėjas. Gerą pusvalandį aiškinome, kad Kinijoje pagamintas „persiškas“ kilimas į kuprinę tikrai netilps. Galiausiai, vyriškiui padarius išvadą, kad esame vargšai, buvome pakviesti paragauti arbatos ir vietinių saldumynų.

Gausiausiai lankomos Isfahano vietos: Didysis Isfahano turgus, žymusis Khaju tiltas ir Nakše Džahano (Imamo) aikštė. Pastaroji yra viena didžiausių miesto aikščių pasaulyje, šiek tiek nusileidžianti tik Tiananmenio aikštei Pekine. Keli jauni studentai priėjo prie mūsų nešini ledais ir pasisiūlė aprodyti miestą. Persiški ledai pasirodė esantys itin ilgaamžiai ir atsparūs karštam Isfahano klimatui.

Turint daugiau laiko, verta aplankyti ir mažiau žinomus miesto kampelius. Atsitiktinai užklydome į vienus seniausių miesto maldos namų, kur susipažinome su vienu į pensiją išėjusiu literatūros mokytoju. Vyriškis maloniai sutiko pabūti mūsų gidu. „Gal turite užsienietiškų monetų ar banknotų?“, – pasiteiravo baigęs pasakojimą vyriškis ir pareiškė esąs didis valiutų kolekcionierius.

Dienos tirpo nepastebimai ir kelionė persisvėrė į antrąją pusę. Porą dienų praleidę labai teigiamą įspūdį palikusiame Isfahane nutarėme keliauti toliau į pietus. Nekantravome išvysti jau 4 tūkstančius metų gyvuojantį Širazą ir netoli jo įsikūrusią buvusią Persijos imperijos sostinę – Persepolį.

Nepalaužė nei epidemijos, nei potvyniai

Širazo vardas minimas dantiraščio įrašuose, rastuose pietvakarinėje miesto dalyje. Manoma, kad įrašai buvo padaryti 2000 m. prieš Kristų. Miestas garsėja savo vynu, architektūriniais paminklais ir tuo, kad tūkstančius metų miestą kankinusios maro epidemijos, žemės drebėjimai, sausros, potvyniai ir badmečiai nesugebėjo palaužti gyventojų.

Prie įėjimo į Ali ebn Hamzos šventyklą mus pasitiko rūstaus veido, bet linksmų akių vyriškis. „Jums bus skirtas gidas. Tai jums nieko nekainuos. Palaukite čia“, – paaiškino jis. Netrukus prie mūsų prisijungė porelė turistų iš Belgijos. Vyriškis puikiai žinojo Lietuvą ir žinojo, kad plotu Belgija už mūsų tėvynę yra kiek mažesnė. Be abejo, tai paglostė mūsų savimeilę.

Damos buvo apmuturiuotos nuo galvos iki kojų. Visiems keturiems skirta viena gidė, gerą pusvalandį pasakojusi šventyklos istoriją. Po pasivaikščiojimo buvome pakviesti susipažinti su jos kolegomis ir pasivaišinti puodeliu arbatos. Vienas vyriškis, galimai užimantis aukštas pareigas, papasakojo apie savo gyvenimą Amerikoje. Pasakojimas vyko pabrėžiant pagarbą tiek Vakarų kraštams, tiek gimtinei, nei vieno, nei kito neišaukštinant ir nesumenkinant.

Ne viskas ėjosi lyg iš pypkės. Tyrinėjant miestą į bėdą įvėlė mano meilė paukščiams. Pavargę ir išalkę po įdomios ekskursijos ieškojome kur papietauti. Nejučia užklydusius į atokų skersgatvį mus užkalbino vienas senolis. Iš plačių rankos mostų ir neaiškios kalbos supratome, kad žmogus nori kažką parodyti. Dešimt minučių klaidžioję molinių gatvelių labirintais priėjome akligatvį.

Praėjo kiek laiko, kol supratome kelionės tikslą. Senolis su dideliu pasididžiavimu rodė į savo įvairiaspalvių balandžių kolekciją. Vaikystėje pats auginęs veislinius balandžius, labai susidomėjau. Galima sakyti – nugrimzdau į savo pasaulį. Po kiek laiko Kamilė privertė atsikvošėti. Alkis nugalėjo. Patraukėme savu keliu.

Prasidėjo ilgas klaidžiojimų metas. Kol stebėjau paukščius, senelis pradingo. Kaip išeiti – nežinia. Aplink nė gyvos dvasios. Nebuvo nei ko pasiklausti. Kol galų gale išvydome pažįstamas vietas, visai nusivarėme nuo kojų. Užsukome į didelį drabužių prekybos centrą. Kamilė prisėdo ant suoliuko ir pasiliko saugoti kuprinių, kol aš tęsiau maisto paieškas.

Siųstas nupirkti ėdesio, užklydau į balandžių turgelį ir vėl nugrimzdau į kitą pasaulį. Kol susivokiau turįs grįžti, praėjo visa valanda. Man sugrįžus prekybos centras buvo uždarytas. Apsauginis iškart suprato, ko ieškau. Jis susisiekė su kitu apsauginiu, o šis – su dar vienu. Paskutinysis žinojo, kur ieškoti Kamilės. Nubėgės į kitą prekybos centro pusę, išvydau ją nueinančią su kažkokiu vyriškiu ir jo dukromis.

Kaip paskui paaiškėjo, parduotuvė užsidarė pietų pertraukai, o vyriškis – parduotuvės darbuotojas. Jis pasiūlė Kamilei papietauti kartu su jo dukromis ir žmona, o apsauginį prisaikdino paaiškinti man, kaip juos surasti. Viską išsiaiškinus pietų buvome pakviesti abu.

Nustebome sužinoję apie išskirtinį namų šeimininko pomėgį. Pasirodo jis – kovos menų meistras ir karate juodo diržo savininkas. Ne ką mažiau kovos menų srityje nusipelniusios ir abi jo dukros. Ant sienų kabėjo varžybų fotografijos ir kelios dešimtys medalių. Prieš atsisveikinant, mergaitės mielai sutiko pademonstruoti kelis savigynos veiksmus. Dar viena įdomi pažintis, padovanota visagalio likimo.

Persepolis – Persijos imperijos sostinė

Vos už valandos kelio nuo Širazo įsikūręs kitas senovinis miestas – Persepolis. Didingosios Persijos imperijos sostine kadaise buvusio Persepolio griuvėsiai šiuo metu yra viena populiariausių Irano turistų lankomų vietų. Miestas 518 m. pr. Kr. buvo pastatytas karaliaus Darijaus Didžiojo įsakymu. Tas pats Darijus Didysis po kelių metų čia perkėlė sostinę iš Pasargadų. Tais laikais patys persai miestą vadino Parsa – persų miestu.

Patogus būdas atvykti į Persepolį yra pusę kelio važiuoti autobusu, o kitą pusę – taksi. Pastarųjų vairuotojai gali mėginti gudrauti. Taip nutiko ir mūsų atveju. Pažadėjęs pavėžėti už dvigubai mažesnį mokestį, kelionės pabaigoje vairuotojas pirštu parodė į informacijos lentoje užrašytą gerokai didesnę oficialią kainą. Archeologinės vietos bilieto kaina vietiniams ir turistams mūsų kelionės metu skyrėsi du su puse karto.

Garsiausi Persepolio lankytini objektai: Apadanos laiptai, Šimto kolonų salės griūvėsiai, akmeniniai Persepolio grifai, Artakserkso Antrojo kapavietė ir keletas kitų. Kaip bebūtų, labiausiai dėmesį prikaustė milžiniškose akmeninėse plokštėse iškalti istoriniai įvykiai ir Visų tautų vartai. Pastarieji karaliaus Kserkso garbei neretai vadinami Kserkso vartais. Šį istorinį veikėją puikiai žino Zeko Snaiderio režisuoto filmo „300“ gerbėjai.

Savo klestėjimo laikais Persepolis garsėjo sunkiai suvokiamais turtais ir milžiniška jų saugykla, kuri stovėjo miesto pietryčiuose. Pastaroji buvo pastatyta karaliaus Darijaus Didžiojo ir praplėsta jo sūnaus Kserkso. Iždinė turėjo itin storas sienas ir vienintelį įėjimą šiaurės rytų pusėje. Statinys nustojo savo pirminės paskirties, kai miestas buvo užimtas Aleksandro Makedoniečio armijos.

Užkariavęs Persijos imperiją Aleksandras turėjo panaudoti 3000 kupranugarių ir mulų, kad išgabentų visą saugyklos turinį, vertą 120000 sidabro talentų. Archeologai šioje vietoje rado daugybę skulptūrų fragmentų, akmeninių plokščių su Kserkso įrašais bei molinių lentelių, su užrašais Elamitų kalba, apie atlyginimus darbuotojams ir kita informacija. Iki šių dienų išliko tik pamatai.

Porą dienų pasibastę po senovinį Širazą ir iššniukštinėję kiekvieną Persepolio kampelį, buvome pasiruošę tęsti kelionę. Šį kartą mūsų taikinyje – Persijos įlankos pakrantė. Neturėjome jokio plano, kur apsistosime ir net nenutuokėme koks pragariškas karštis mus pasitiks.

Bušehras: nuotykiai prie Persijos įlankos

Bušeras – miestas Persijos įlankos pakrantėje. Rūbai ilgomis rankovėmis Bušere yra būtini, norint apsisaugoti nuo negailestingų saulės spindulių. Dėl didžiulės drėgmės 35 laipsnių temperatūra sukelia jausmą lyg kepintų 50 laipsnių karštis. Žmogus tiesiog priverstas virti savo sultyse. Visa laimė, kad lankėmės Bušere rudenį, o ne vasarą.

Autobusų stotyje atsitiktinai susipažinome su keliautoju iš Teherano. Vaikinas beregint kažkam paskambino ir po kelių akimirkų tarė: „Mano draugė Dirija, gyvenanti Bušere, norėtų Jus pakvieti pas ją paviešėti“. Net nepajutome, kaip atsidūrėme Darijos namuose, pasidėjome daiktus ir išvykome tyrinėti apylinkių.

Mums aplankius Darijos mėgstamą paplūdimį, merginos nusprendė maudytis. Dauguma paplūdimių būna suskirstyti į tris dalis: vyrų, moterų ir bendrą, skirtą piknikams rengti. Tvarką neretai prižiūri moralės policija. Šis paplūdimys kitoks: atokus ir mažai kam žinomas. Kaip bebūtų, kai kurių taisyklių laikytis reikia. Merginos gali maudytis tik su rūbais.

Kitą dieną tapome išskirtinio įvykio liudininkais. Bušere vyko turizmo šventei skirtas renginys. Įdomu tai, kad iš kelių dešimčių salėje sėdėjusių žiūrovų, buvome vieninteliai turistai iš užsienio. Koncerto metu vyko atlikėjų iš tolimiausių Irano kampelių pasirodymai. Suspaudė širdį ir užliejo džiaugsmo banga, kai vieno vyrų choro lyderis pareiškė, jog vieną dainą skiria būtent mums su Kamile.

Buvome pakviesti vietos televizijos kanalui duoti interviu. Vienintelė sąlyga – Kamilė turėjo po skara paslėpti visus iki vieno plaukus. Nei sruogelė negalėjo kyšoti.

Darija paragino to nedaryti, todėl renginio organizatoriai pakalbino mane vieną. Nei šiaip nei taip. Viena vertus, negražu palikti merginą vieną, kita vertus – nemandagu atsakyti šventės šeimininkams.

Paskutinę dieną praleidome su visa Darijos šeima. Paklausta, ar turi mylimąjį mergina atsakė, jog gerbėjų yra, bet to vienintelio dar nerado. Nejučia išsivystė pokalbis apie jaunimo padėtį ir porų santykius Irane. „Reikalai palaipsniui gerėja. Tiesa, nors ratų sukti žiedinėje sankryžoje nebereikia, į vyrų ir moterų santykius žiūrima labai rimtai.

Kavinėje su priešingos lyties atstovu šnekučiuotis gali, bet norintys leistis kartu į kelionę, viešbučiuose poros privalo nuomotis atskirus kambarius arba pateikti santuokos liudijimą. Užsieniečiams šiuo klausimu kiek nuolaidžiaujama…“, – paaiškino Darija.

Atgal į šiaurę

Kelios dienos alinančiame karštyje skęstančiame Bušere praskriejo it vėjas. Kelionė nenumaldomai artėjo į pabaigą. Po parą trukusio pasivažinėjimo autobusu grįžome į sostinę. Per kelias paskutines dienas šioje šalyje turėjome garbės paviešėti pas tarptautiniu mastu nusipelniusius laipiojimo uolomis profesionalus Mediją ir Khosro, dalyvavome Teherano miesto šventėje ir paskutinį kartą susitikome su Šahramu ir jo šeima. Kelionę baigėme ten, kur ir pradėjome – šiaurėje.

Nepalas

Nepalas – nedidelė Pietų Azijos valstybė, garsėjanti aštuoniomis iš dešimties aukščiausių pasaulio viršukalnių, legendomis apie mitinius sniego žmones ječius ir istorijomis apie bebaimius karius gurkus. Kiekvienais metais beveik milijonas keliautojų, iš tolimiausių pasaulio kampelių, atvyksta į šią egzotišką šalį, vedini pačių įvairiausių ketinimų.

Vieni jų leidžiasi į kelių savaičių trukmės žygius vaizdingais Himalajų maršrutais, kiti – siekia svajonės įkopti į visų kalnų viešpačiu tituluojamo Everesto viršūnę. Taip pat, didelę dalį lankytojų privilioja smalsumas ir noras nors akies krašteliu žvilgtelėti į nepaliečių gyvenimą iš arčiau. Puikus būdas tai padaryti – savanorystė įvairiose organizacijose.

Savanorystė atokiame Nepalo kaime

Idėja vykti į šią šalį kilo dar Rumunijoje. Būtent ten atsitiktinai susipažinome su Andrei Andritcu – profesionaliu fotografu iš Moldovos. Visame pasaulyje fototurus rengiantis vyriškis su užsidegimu pasakojo apie paskutinę kelionę į Nepalą ir įsimintiniausias aplankytas vietas. Pavojingiausiu oro uostu Žemės planetoje laikomas Luklos oro uostas ir gražiausiu Nepalo miestu pravardžiuojama Pokara – tik vienos iš jų.

„Kaip bebūtų, didžiausią įspūdį paliko ne aplankytinos vietos, o sutikti žmonės. Nepaliečiai tokie geri, kad gali paliesti tavo sielą“, – užbaigė pasakojimą jis ir padėjo mums galutinai apsispręsti.

Nuo tos dienos prabėgus trims mėnesiams, atvykome į Pokarą – Himalajų papėdėje įsikūrusį miestą, knibždantį nuotykių ieškotojais. Savanorystės vietų paieška įvyko spontaniškai, lankantis vienoje iš Pevos ežero pakrantės kavinukių. 21 amžius šaunus tuo, kad turėdamas išmanųjį įrenginį ir galimybę pasinaudoti internetu, gali rasti kalnus informacijos bet kokiu klausimu. Praėjus keletui valandų jau žinojome – keliausime į mažytį Šukranagaro kaimelį, įsikūrusį šalies pietuose, prie pat pasienio su Indija.

Kaip gimė mintis savanoriauti – atsakyti sunku. Proga trumpam atitolti nuo miestų šurmulio ir pagyventi nedidelio kaimelio bendruomenėje atrodė labai patraukli. Koks kitas būdas suteiktų galimybę susipažinti su nepaliečių gyvenimu iš taip arti? Šį kartą papasakosiu apie patirtus nuotykius ir pastebėtus kultūrinius skirtumus bei pasidalinsiu praktiniais patarimais, kaip susirasti vietą savanoriavimui.

Kelionės autobusu Nepale – kitokios nei buvome pratę

Kelionės autobusu Nepale yra kiek kitokios nei tos, prie kurių buvome pratę. Atstumus patogiau skaičiuoti ne kilometrais, o valandomis. 100 km distancijai įveikti gali prireikti kelių valandų. Sudėtingas reljefas ir duobėti keliukai vairuotojams kelia problemų. Norėdami visur spėti laiku, lenkimo manevrus vairuotojai atlieka itin ekstremaliai.

Kol atvykome į galutinę stotelę, mūsų transporto priemonė neteko dviejų veidrodėlių. Kaskart nutikus incidentui vairuotojas tik modavo ranka ir tęsdavo kelionę. Suprask – sužeistų nėra, tai kam gaišti laiką aiškinantis, kas dėl to kaltas.

20 vietų autobusas nesunkiai sutalpino du kartus daugiau keleivių. Puikiai pasitarnavo per vidurį tarp sėdynių eilių specialiai tuo tikslu įrengti mediniai suolai. Patirčiai žavesio suteikė išskirtinio skambesio nepalietiška muzika ir narveliai su naminiais paukščiais. Antys ir vištos neretai keliauja kartu su savo šeimininkais. Rimtesni gyvuliai, tokie kaip ožiai ar ožkos, reikalui esant įkurdinami tarp lagaminų ant transporto priemonės stogo.

Kelios valandos įvairiaspalviais raštais išmargintame autobuse praskriejo akimirksniu. Linksmi ir geraširdžiai bendrakeleiviai puikiai kalbėjo angliškai. Tokia kelionė – puiki proga ne tik pabendrauti, bet ir stebėti aplinką bei fiksuoti mažyčius Nepalo ir kitų aplankytų kraštų skirtumus.

Trumpam sustojus transporto kamščiuose, beregint pasireikšdavo išskirtinis vietos prekybininkų verslumas. Prekės – pačios įvairiausios: nuo į laikraščius suvyniotų spragintų kukurūzų iki įtartino skonio vietinio pilstymo kolos.

Į akis krito keleivių įpročiai šiukšles mesti tiesiai pro langą ir padėti vaikams nusišlapinti neįprastu būdu – iškišus juos pro atidarytas riedančio autobuso duris. Kas galėtų paneigti, kad nepaliečiai geba operatyviai atsikratyti bet kokio pavidalo našta.

Reikėjo laiko priprasti

„Namaste“, – pasisveikino ištaigingu kostiumu pasidabinęs vyriškis. Vyro vardas – Tara Adhikari. Su Tara susipažinome užsiregistravę savanorystės organiniuose ūkiuose programoje. Šios programos tikslas – skatinti kultūrinius ir edukacinius mainus visame pasaulyje.

Pagal mūsų susitarimą, mainais už nakvynę, maitinimą ir galimybę išmokti nepalietiško ūkininkavimo paslapčių, įsipareigojome Tarai padėti po kelias valandas per dieną. Kaip paskui paaiškėjo, ši pagalba nesibaigė vien darbais ūkyje. Buvome įtraukti į vietos mokyklos gyvenimą, darbavomės Taros žmonos parduotuvėje, dalyvavome organizuojant miestelio šventes ir atlikome kitas užduotis.

Dviejų aukštų name gyveno pats Tara, jo žmona Anjana, sūnus Ananta ir dukra Akriti. Įsikūrėme nedideliame kambarėlyje antrame aukšte. „Turbūt reiks laiko priprasti“, – mąstėme pirmąją dieną. Ant sienos, prie ventiliacijos angos, ropinėjo du žali driežai. „Įjunkime šviesą. Tada priskris musyčių ir jie turės ką valgyti“, – šaltakraujų bičiulių sotumu susirūpino Kamilė.

Elektros lemputes ir kitus prietaisus tądien maitino ant stogo sumontuoti saulės kolektoriai. Toks įrenginys praverčia, nutrūkus miestelio elektros tiekimui. Tai dažnas reiškinys visuose Nepalo regionuose, nes gamyba nespėja patenkinti didėjančio poreikio.

Vakarienės metu susipažinome su Honza – savanoriu iš Čekijos. Tėvynėje bibliotekininku dirbęs vaikinas į Indiją, o kiek vėliau ir į Nepalą, atvyko religiniais tikslais. Po trumpos pažinties it pavasario gėlė atsiskleidė Taros humoro jausmas. Tai nutiko paaiškėjus, kad savanoris Honza neturėjo merginos.

„Rytoj supiršiu tave su viena mūsų miestelio gražuole. Kitą savaitę iškelsime vestuves“, – pajuokavo Tara. Kuklusis Honza nesupratęs humoro beregint išraudo ir ėmė tvirtinti nežinantis ką pažinties akimirką turįs sakyti. „Ne bėda! Sakyk – aš galiu gyventi be vandens, bet be tavęs – gyventi negaliu!“ – romantiško patarimo nepagailėjo namų šeimininkas.

Ekskursija į Čitvano nacionalinį parką

Dienos Šukranagaro kaime skriejo pašėlusiu greičiu. Pirmosios užduotys buvo pačios įvairiausios: nuo daržovių sodinimo iki bambukinės tvoros montavimo. Pastaroji, anot Taros, buvo reikalinga apsisaugoti ne nuo laisvai besiganančių ožkų, kaip galvojome mes, o nuo šėlstančių kaimynų vaikų. Jau pirmosiomis dienomis pastebėjome, kad mažasis Ananta – savotiškas apylinkės mažylių lyderis, pasižymintis ne tik gera širdimi, bet ir polinkiu į atsitiktinius destruktyvius poelgius.

Išmintingasis Tara buvo gerbiamas, ne tik bendruomenės vyresniųjų, bet ir jaunosios kartos. Vyriškis galėjo pasigirti įvairiais gabumais ne vien ūkio darbuose, bet ir mokslo srityje. Kaip paskui paaiškėjo, jis – vietos mokyklos matematikos mokytojas. Pirmasis tą sužinojo čekas Honza, kai gavo užduotį ištaisyti vaikų kontrolinius darbus. Kitą dieną turėjome garbės susipažinti su mokyklos gyvenimu iš arčiau. Buvome pakviesti į ekskursiją. Drauge su mokyklos mokiniais keliavome į Čitvano nacionalinį parką.

Žodis „Chitwan“ reiškia „džiunglių širdis“. Iš 543 paukščių rūšių, randamų Čitvano nacionaliniame parke – dviem trečdaliams gresia išnykimas. Tiesa, ne vien laukinių paukščių gausa šis parkas turtingas. Įspūdingiausi parko gyventojai – nekuklaus dydžio vienaragiai raganosiai, galintys pasiekti net 2.5 t svorį. Mokykliniu autobusu siaurais keliukais bildėję gerą valandą, atvykome į poilsiavietę prie Narayani upės.

Vietos vaikų gebėjimas regzti angliškus sakinius – vertas pagarbos. Didelę dalį pajamų šaliai atneša turizmo sektorius. Tai suprasdami tėveliai skatina atžalas stropiai mokytis užsienio kalbų. Viena iš priežasčių, kodėl Tara priima tiek daug savanorių – puiki galimybė mažiesiems praktikuoti anglų kalbą.

Įdomu tai, kad visame Nepale draugiškai sugyvena net 80 etninių grupių, kurios kalba 123 skirtingomis kalbomis. Nepaisant kai kurių skirtumų, visi save vadina nepaliečiais. Oficialia nepali kalba šneka maždaug 45 proc. šalies gyventojų.

Religiniai konfliktai ir nesutarimai dėl etninių skirtumų šioje šalyje labai reti. Tarpusavio tolerancijos ir pagarbos jausmo spinduliavimą pastebėjome ne vien leisdami laiką su mokytojais, bet ir su mokiniais. Nors Nepale vis dar egzistuoja kastų sistema, tačiau Šukranagaro mokyklos bendruomenėje jos apraiškų pastebėti neteko. Vyresni vaikai elgėsi su mažaisiais it lygūs su lygiais. Berniukai puikiai sutarė su mergaitėmis. Gal tik apdarai kažkiek atspindėjo tėvų finansinę padėtį, bet vaikams tokie skirtumai buvo nė motais.

Pagrindinis ekskursijos tikslas – pažintis su gamta. Aplankėme netoliese įsikūrusį miniatiūrinį zoologijos sodą. Vos pora dešimčių nedidelių narvelių ir aptvarų galintis pasigirti sodas labiausiai žavėjo savo paprastumu. Tara sunkiai galėjo patikėti, kad ir Lietuvoje yra zoologijos sodas, su tomis pačiomis gyvūnų rūšimis. „Kaip jie išgyvena žiemą, jei sakai, kad pas jus būna sniego?“ – teiravosi Tara, žiūrėdamas smalsumu persmelktomis akimis.

Nepalietiškos virtuvės ypatumai

Pietų metas – mūsų mėgstamiausia dienos dalis. Kol bendravome su vaikais ir mokėme fotografuoti veidrodiniu fotoaparatu, mokytojai gamino maistą. Pagrindinis patiekalas – Pulao – troškintos daržovės su ryžiais. Kaip ir kaimyninėse šalyse, Nepale ryžiai yra neatsiejama kasdienio raciono dalis. Ko gero populiariausias patiekalas visoje šalyje – Dal Bhat, kur „Dal“ reiškia raudonuosius lešius, o „Bhat“ – ryžius. Mums lietuviams artimiausi ir skonio receptoriams patraukliausi – koldūnai Momo, gaminami su įvairiais įdarais, įskaitant daržoves ir buivolo mėsą.

Nepalietiškos valgymo taisyklės kiek kitokios nei tos, kurių laikėmės anksčiau lankytose šalyse. Jei Irane kairėje rankoje laikėme šakutę, o dešinėje – šaukštą, tai Nepale teko pratintis valgyti pirštais. Stalo įrankiai šioje šalyje naudojami tik maisto gaminimui. „Kai valgau su šaukštu, maistas tampa neskanus“, – paaiškino mokytojas Tara ir vikriais pirštų judesiais sumaišė lėkštės turinį į vientisą masę. Greitai prie bet kokių sąlygų prisitaikanti Kamilė tokią valgymo techniką įvaldė akimirksniu. Tuo metu aš, būdamas kiek nerangesnis, pasidaviau jau po poros dienų. Ilgainiui įsigudrinau kišenėje visada nešiotis šaukštą.

Nepalietiški valgiai pasižymi prieskonių gausa. Nieko nenustebinsi desertui surupšnojęs porą čili pipirų. Pastaruosius Tara valgo it bulvių traškučius. Arbata geriama itin saldi. Čeko Honzos mandagus prašymas į arbatą nedėti cukraus susilaukė aplinkinių nuostabos. Taip pat, verta įsidėmėti, kad du žmonės iš tos pačios lėkštės maisto niekada neragauja. Pavalgius, kiekvienas savo indus išsiplauna pats.

Kuo toliau, tuo linksmiau

Po sočių pietų mokytojas Tara garsiai susimąstė, jog ateityje vertėtų sumažinti ryžių porcijas. Nerimą kelia su metais vis didėjantys svarstyklių rodmenys. Sumenkinti fenomenalų cukraus vartojimą šmaikštusis mokytojas atsisakė, kartodamas „Man nekenkia! Čia ne dėl to!“. Nežinia, ar dėl mitybos įpročių, ar dėl kitų priežasčių, vidutinė gyvenimo trukmė Nepale siekia vos 59 metus. Statistiškai nepaliečiai gyvena 15 metų trumpiau nei lietuviai.

Galimai prie tokios statistikos prisideda šalyje labai paplitęs tabako vartojimas. Alkoholio vartojimo duomenys džiugina kiek labiau. Kai kurių šaltinių teigimu, beveik 53 proc. Nepale gyvenančių vyrų ir daugiau nei 75 proc. moterų alkoholinių gėrimų nėra ragavę nė karto per visą savo gyvenimą. Praleidus dieną su būriu šviesių ir sumanių vaikų, peršasi mintis, kad jiems užaugus, situacija pajudės į gerąją pusę.

Praleisti 8 valandas su 30 aktyvių padaužų – nėra lengva. Laimingos mokytojos plojo rankomis ir džiaugėsi jog atsirado keli užsieniečiai, sugeriantys visą mažųjų dėmesį. „Po kelių dienų nebebūtų tokie entuziastingi“, – juokavo jos. Šventiškos nuotaikos pastūmėtos, mokytojos įsijungė skambią muziką ir ėmė šokti.

Nepalietiškų melodijų su niekuo nesumaišysi. Šokių judesiai taip pat ypatingi. Kiekvienas turi savo prasmę. Gali vaizduoti saulę, vėją, jausmą ar įvykį. Garbusis Tara, šokio mūzos įkvėptas, nepraleido progos pademonstruoti įmantriausius savo žingsnelius.

Nepalas – kultūriniu paveldu turtinga šalis

Kiekvienas rytas ūkyje prasidėdavo taip pat: lengva užduotimi ir arbatos gėrimo pertrauka po jos. Kasdienė patirtis parodė, kad rytmečio arbatėlė – puikiausias metas pokalbiams. Vieną tokį rytą čekas Honza papasakojo savo istoriją.

Pagal religiją vaikinas buvo budistas. Aplankyti Indiją ir Nepalą pastūmėjo noras pamatyti kelias budizmo istorijai svarbias vietas, dar vadinamas budizmo piligrimystės centrais. Viena iš tokių vietų buvo Lumbinis – budizmo pradininko Sidhartos Gautamos gimtinė, esanti Nepalo pietuose, vos už kelių valandų kelio nuo Šukranagaro. Pasirodo Nepalas – ne tik gamtos stebuklais, bet ir kultūriniu paveldu turtinga šalis.

Nepalas ir Indija – dvi labai panašios ir tuo pačiu skirtingos valstybės. Pasak čeko, vienas iš skirtumų – geležinkeliai. Nepalas turi vos 59 km traukinio bėgių. Tuo metu kaimyninė Indija gali pasigirti net 150,000 km ilgio geležinkelių tinklu, apraizgiusiu visą subkontinentą.

„Yra ir panašumų. Kalbu apie kastų sistemą ir kai kuriuos vedybų papročius“, – įsiterpė Tara. Šiuo klausimu mokytojas turėjo ką papasakoti. „Nepale pusė porų tuokiasi iš meilės, o kita pusė – pagal susitarimą. Antruoju variantu meilė ateina kiek vėliau. Taip buvo ir mums su Anjana. Potencialūs jaunavedžiai susitinka ir kalbasi apie dvi valandas. Kiekvienas išsako savo nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais: kuo turėtų verstis šeima, kaip būtų auklėjami vaikai ir taip toliau. Jei abu mąsto panašiai – planuojama vestuvių data.“

Pareigos ūkyje

Praėjus savaitei nuo mūsų atvykimo, į ūkį atvažiavo dar du savanoriai – Džiuljeta ir Aleksas iš Prancūzijos. Pačiu laiku, nes prasidėjo pats darbymetis. Lenktu pjautuvu nušienavome ryžių derlių, išdžiūvusius pėdus nešėme į krūvas. Pėdams išdžiūvus – kūlėme, naudodami tam tikrą nedidelį traktoriaus tempiamą kūlimo agregatą, kuriuo naudojosi visas kaimas.

Ten kur anksčiau augo ryžiai, dumble likusiuose šaknų kauburėliuose, pasodinome tūkstančius česnakų. Kamilė padėjo namų šeimininkei darbuotis parduotuvėje, gaminti valgį, rūpintis vaikais. Atlikome remonto darbus, šėrėme gyvulius, o vakarais eidavome žvejoti į Tarai priklausiusį tvenkinį.

Smagiausia – rūpintis keturkojais. Ūkiui pasipildžius trimis ožiukais iškilmingai pavadinome juos Davidu, Demjenu ir Darijumi. Gyvūnų mylėtojai Kamilei, maitinti mažuosius iš buteliuko – vienas džiaugsmas.

Lėšų rinkimo akcija ir nepalietiški šokiai

Viešnagės metu turėjome ir kitokių patirčių. Dalyvavome įvairiose šventėse, festivaliuose, padėjome tokioms progoms dekoruoti namus. Savanorystės laikotarpiui einant į pabaigą, buvome pakviesti į ypatingą renginį. Šukranagaro kaimo mokykla surengė koncertą, skirtą aukoms bibliotekos statybai rinkti.

Pasirodymą suorganizavo mokyklos mokytojai ir mokiniai. Buvo visko: tiek tradicinių nepalietiškų, tiek itin modernių šokių. Koncerto metu, kaimo gyventojai nešė iš šiaudų pintus padėklus su aukomis: duona, ryžiais, smilkalais ir Nepalo rupijų banknotais. Greitai tokių padėklų prisikaupė kelios dešimtys.

Netikėtai, su pagalbos prašymu, į Kamilę kreipėsi keli mokytojai. Pasirodo turtingiausias kaimo verslininkas pažadėjo paaukoti solidžią pinigų sumą jei Kamilė pašoks nepalietišku stiliumi. Pasirodymo metu prie Kamilės prisijungė elegantiškų manierų džentelmenas iš žiūrovų gretų. Stambių kaulų vyriškis, stebėtinai meistriškai įvaldęs kūną, visus stebino lankstumu ir jaunatvišku užsidegimu.

Po šokio verslininkas savo pažadą ištesėjo ir bibliotekos statybų fondas pasipildė 40 dolerių. Koncertui pasibaigus pasirodymas buvo pakartotas dar keliose kaimelio vietose. Dienai baigiantis koncerto dalyviai ir žiūrovai vaišinosi užkandžiais ir linksmai šnekučiavosi, o aš, gavęs progą pasivažinėti skolintu motociklu – vos nenulėkiau nuo kelio su visais trimis keleiviais, bet tai jau kita istorija.

Asociacijos ir stereotipai

Artėjo laikas palikti Taros namus ir vėl leistis į kelią. Vertindami kiekvieną akimirką praleistą kartu, vakarais užsisėdėdavome vis ilgiau ir ilgiau. Iki vėlumos diskutuodavome įvairiomis temomis. Vieno tokio pasisėdėjimo metu užvirė kalba apie stereotipus ir asociacijas. Kiekvienas pasidalinome mintimis, kurios kildavo prieš atvykstant į šią šalį išgirdus žodį „Nepalas“.

„Himalajų kalnai ir Anapurnos žiedas“, – pradėjome mes su Kamile. Anapurnos žiedas (angl. Annapurna Circuit), tai viso pasaulio žygeivių puikiai žinomas maršrutas, nusidriekęs per Himalajų kalnus. Su aklimatizacijos pertraukomis pilną maršrutą įveikti žygeiviams kartais prireikia viso mėnesio. Iššūkiui kiekvienais metais ryžtasi tūkstančiai žmonių.

„Sniego žmogus“, – tęsė čekas Honza. Ši mitinė būtybė įvairiose pasaulio vietose vadinama įvairiai: Nepale – jetis, Šiaurės Kalifornijoje – didžiapėdis, Indonezijoje – orangpendekas. Nepaisant daugybės neva sniego žmogų mačiusių žmonių pasakojimų, dėl įrodymų trūkumo, mokslininkai istorijas apie ječius laiko paprasčiausiomis legendomis. Kaip bebūtų, jetis – neatsiejama Nepalo mitologijos dalis.

„Kariai gurkai“, – tarė prancūzai Džiuljeta ir Aleksas. Per visą savo gyvavimo istoriją Nepalas niekada nebuvo užimtas. Turbūt dėkoti galima palankiai geografinei padėčiai ir legendiniams kariams gurkams. Įdomiai susiklosčius istorijos vingiams, taip jau nutiko, kad pastaruosius du šimtus metų dideli pulkai elitinių karių gurkų tarnauja Didžiosios Britanijos kariuomenėje.

Metas ištarti „Iki pasimatymo!”

Prieš atsisveikindami, paskutinį kartą susėdome prie bendro stalo. Apie keptus karvelius iki tol buvome girdėję tik iš vaikystėje skaitytų pasakų. Vidinio balso įkalbėti, šio ypatingo patiekalo atsisakėme. Džiuljeta ir Aleksas, kitaip nei mes, vis trynė rankomis ir džiaugėsi. Prancūzijoje tai itin vertinamas delikatesas.

Pasisėdėjimo metu prieš akis praskriejo praėjusių savaičių patirtys ir vaizdiniai. Padarėme tam tikras išvadas. Susimąstėme, jog nepaliečiai daugumą darbų geba atlikti šimtą kartų geriau ir sparčiau nei iš tolimų kraštų atvykę užsieniečiai. Galbūt tai yra priežastis dėl kurios, kai kurie savanoriai yra pasmerkti patirti kartų nusivylimą.

Būna, kad vakariečiai į Nepalą atvyksta šventai įsitikinę, jog vos jiems pasirodžius, garbingiems Nepalo žmonėms išauš šviesesnis rytojus ir kad vien savo būtimi akimirksniu atneš kraštui gerovę. Norint iš tiesų padėti kažką pakeisti į gerąją pusę – teks nemažai pasukti galvą ir paplušėti.

Jei nėra galimybės šiai veiklai skirti visų savo jėgų ir laiko – geriau į savanorystę žiūrėti, kaip į galimybę apsikeisti žiniomis ir progą iš arti susipažinti su to krašto buitimi. Neužmirštamos patirtys garantuotos. Nepalas – retsykiais šokiruojanti, bet visada nepaprastai žavinga šalis!

Tailandas

Paskutines savaites prieš kelionę skyrėme laiko fiziniam pasiruošimui ir apmąstymams. Mažytis gimtosios Linkuvos stadionas tarnavo kaip kliūčių ruožas, o senos naktinio miestelio gatvės – ramybės šventovė, padėjusi susidėlioti mintis.

Tai kas dar visai neseniai atrodė kaip be penkių minučių beprotybė, kaip sunkiai įveikiama siena, pastatyta iš nerimo ir įsitikinimų, ilgainiui konvertavosi į smėlio krūvelę, kurią galima peržengti vieninteliu žingsniu. Tokią, kuri pavojinga tik tiek, kiek pavojingas iš sviesto nulipdytas priešas iki raudonumo įkaitusiam peiliui.

Vakarą prieš išvažiuodamas pasiimti Kamilės, susiruošiau lemiamam bėgimui. Įvairių šalių muzikiniai takeliai be atvangos keitė vienas kitą, o vaizduotė nukėlė į tolimiausius kraštus. Takelis, paskatinęs dar giliau panirti į vaizduotės pasaulį buvo 1984 m. išleista Muray Head daina “One night in Bangkok“.

Nuostabu, kiek kūnas gali nuveikti, protui pamiršus, kad fiziškai sunku. Viršijau asmeninį rekordą, o tai labiausiai džiugino todėl, kad tada atrodė jog truputis eiklumo kojose nepamaišys pažinties su Kamilės tėčiu dieną, jeigu reikalai pakryptų nenumatyta vaga. Tą vakarą muzikinio takelio pasėta mintis vieną dieną aplankyti Bankoką išleido šaknis.

Ketinimams į Tailandą keliauti sausuma nebuvo lemta išsipildyti dėl tam tikrų finansinių ir geografinių kliūčių. Tiesiausias kelias vedė per gabalėlį Indijos ir Mianmarą, tačiau pirmosios viza tokiam tranzitui pasirodė per sudėtinga gauti ir neproporcingai skausminga biudžetui. Teko ieškoti alternatyvų.

Situacija, kai reikalai klostosi ne kaip tikėtasi, gal ir ne pati maloniausia, tačiau žaidi su tokiomis kortomis, kokias turi. Kartais įdomu tarytum iš šalies stebėti ir žiūrėti, kur kelias nuves. Išeitį pasiūlė mokytojas Tara, mat, jo artimas giminaitis pasirodė esąs ne kas kitas kaip vienos didžiausių Nepalo kelionių agentūrų įkūrėjas ir valdytojas.

Žmogus už simbolinę kainą suderino bilietus tiesiai į Tailando sostinę, kur sausą ir karštą orą bei dulkėse skendinčias Katmandu gatves pakeitė Bankoko tvankumas ir rūbus kiaurai smelkianti drėgmė. Šioji tokia stipri, kad atvirame ore padžiauti skalbiniai nedžiūsta, o akis nuolat graužia sūrus prakaitas.

Vietiniai pusiau rimtai juokauja, kad šalčiausia sostinės vieta – viešojo transporto priemonės, kur dieną naktį ošia galingi kondicionieriai. Nepratusiam, toks šokinėjimas tarp dviejų ekstremumų gali reikšti sopančią gerklę. Laimei, žmogaus kūnas geba prisitaikyti neįtikėtinu greičiu. Geresnei šilumos savireguliacijai paskatinti nusikirpau plikai.

Apsistojome pas merginą vardu Kantaja. Kelionė į jos namus – visos dienos darbas. 10 milijonų gyventojų turinčiame mieste viešojo transporto tinklas išvystytas puikiai, tačiau sistemai perprasti reikia laiko. Gerai dar kai vos ne kiekvienas senelis, aktyviai mosikuodamas rankomis, išreiškia norą padėti.

Šeimininkė priėmė dviem dienoms. Sakė, kad bent tiek prireiks pajusti miesto dvasią. Patarė aplankyti keletą šventų vietų, kuriomis nuo seno garsėja Bankokas. Iš jos išvardintų, Saketo auksinio kalno šventykla pasirodė patraukliausia. Tais gūdžiais laikais, kai dar tekdavo pažiūrėti televiziją, mačiau ją viename realybės šou. Dalyviai varžėsi, kuris pirmas išspręs jiems užduotas mįsles ir sekdami nuorodas atvyks į auksinio kalno viršūnę.

Taip jau sutapo, kad neseniai buvo miręs Tailando karalius. Į visas šalies šventyklas – įėjimas nemokamas. Bilietų pardavėjas atliko gido pareigas: sveikino svečius, trumpai supažindino su šventyklos tradicijomis. Įeidami svečiai už durų palieka batus, kalbasi tyliai, nekliudydami norintiems susikaupti. Centrinėje šventyklos patalpoje prie auksu tviskančios Budos statulos uždega smilkalus.

Vyriškis pasidalino keliais įdomiais faktais apie patį miestą. Pasirodo, Bankoku jį vadinti pirmieji pradėjo Europiečiai. Tikrasis miesto vardas – Angelų sostinė, didingasis miestas, amžinųjų nemirtingojo Indros brangakmenių, didingojo Indros nenugalimasis [miestas], didingos šalies devyniais brangakmeniais apdovanota malonioji sostinė, turtingas didingiausiais karaliaus gyvenamais milžiniškais rūmais, nemirtingojo reinkarnacijos Dievo dangiškoji buveinė pastatyta, Indros padovanotas ir Višnukarmano (visa kuriančio Dievo) pastatytas.

Šventyklą palikus už nugarų, žvilgsnis pakrypo link delikatesų kioskelio. Pasirinkimas platus: nuo laibakojų svirplių iki gerai įmitusių vikšrų. Buvo tekę girdėti, kad šie skanėstai tajų taip mėgstami, kad vietinės produkcijos neužtenka. Tenka importuoti iš kaimynių šalių.

Vyriška logika pakuždėjo rinktis liesiausią: kuo gyvis riebesnis, tuo daugiau vidurių. Pirštu parodžius į aliejuje virtus žiogus, pardavėjas pasirinkimą gyrė, sakė, kad turi daug baltymų. Dvylika vienetų degtukų dėžutės dydžio gyventojų atsiėjo 60 europietiškų centų.

Skonį apibūdinti sunku. Savotiškai primenantis apskrudusią vištieną su tam tikrais pagardais. Nepagailėta aštrumo, todėl skirta ne kiekvienam. Persisunkę aliejumi, todėl ganėtinai sotūs. Nepaisant neįprastos patiekalo išvaizdos, visai gardu.

Tiesa, instinktai ragino pradėti nuo galvos, kad atsigavęs kur nenušokuotų, nors ir kaip mažai tai būtų tikėtina. Pusiau perkrimtus kelius, smailos adatos kojytės badė liežuvį, bet kentėti galima. Reikia manyti, įdaro nedaug, nes visai nesijuto. Drąsiai galima teigti, kad taktika rinktis liesiausią pateisino lūkesčius.

Ne vien šventomis vietomis ir egzotiškais delikatesais garsėja Bankokas. Gausybėje tam skirtų mokyklų vietos jaunuoliai mokosi Muay Thai. Šis Tailando nacionalinis kovos menas dar vadinamas Aštuonių galūnių menu, nes smūgiuojant naudojami smūgiai kumščiais, alkūnėmis ir keliais bei kaulus trupinantys spyriai.

Išskirtinės ir tam tikros čia galiojančios taisyklės. Nežinia ar tai tiesa ar mitas, bet turistams pasakojama, kad iš namų išeiti be apatinių yra griežtai draudžiama. Ne mažiau akcentuojama ir tai, kad nevalia kitam žmogui smogti durijaus vaisiumi. Tokiam incidentui nutikus, bauda skiriama pagal tai, kiek spyglių susmenga oponento kakton.

Tajai didžiuojasi, kad jų šalis yra vienintelė Pietryčių Azijoje niekada nebuvusi kolonizuota europiečių. Pagal gyventojų skaičių 20-oje vietoje esantis Tailandas šiuo metu turi 67 milijonus gyventojų. Jų tankiu Lietuvą lenkia 2,77 karto.

Anksčiau Tailandas vadintas Siamu. Iš čia kilusios taip vadinamos Siamo katės, kadaise laikytos karališkais gyvūnais. Būdavo sakoma, kad po karališkosios šeimos nario mirties, jo siela pereidavo šeimininko gyvūnui. Kantaja užsiminė, kad šiais laikais įprasta Siamo katę vestuvių dieną dovanoti nuotakai. Esą tai jaunajai atneša laimę.

Ajutaja

Ajutaja įkurta 1350 metais. Nuo įkūrimo iki 1767 m. miestas buvo Ajutajos karalystės sostinė. Karinio konflikto su Burma metu, Ajutaja buvo sugriauta, o iš 2000 čia stūksojusių šventyklų, iki šių dienų išliko tik kelios. Visą senamiestį juosiantys kanalai vilioja keliautojus. Dalį objektų patogu aplankyti valtele.

Stotyje šmėstelėjo pažystami siluetai. Tai buvo Aleksas ir Džiuljeta, porelė prancūzų, su kuriais turėjome garbės susipažinti dar Nepale, viešnagės Šukranagaro kaime metu. Tai jau ketvirtas neplanuotas susitikimas šios kelionės metu. Kartą tai nutiko Turkijoje, du kartus – Irane. Kokia tikimybė ketvirtą kartą per tris mėnesius, iš anksto nesitarus, tankiai apgyvendintame mieste sutikti pažįstamus?

Pilnutėliame perone pamečiau bilietą: galbūt iškrito iš kišenės, o gal kur pasidėjau. Prie bilietų kasos eilė ilga, o traukinys vietoje. Trumpam nusisuk – netruks nuvažiuoti su visa mylimąja. Susirūpinimą pajuto mažo ūgio, bet didelės širdies močiutė. Tai skaniai kvatojosi senolė ir rodė sėstis. Suprask – viskas bus gerai.

Kontrolieriui paprašius bilieto, maloni ponia paaiškino situaciją. Vyriškis numojo ranka ir palinkėjo laimingos kelionės. Mūsų standartais, taip keliauti pigu. Du bilietai dviejų valandų kelionei trečiąja klase atsiėjo vienintelį europietišką pinigėlį. Negi dėl tiek svetimšalius išlaipinsi.

Prie vartų pasitiko mūsų tėvų amžiaus moterytė. Apsistojome jaukiuose jos namuose. Aprodydama kambarius moteris prasitarė, kad būdama jaunesnė aplankė bene pusę Europos. Visos tos pilys ir miestai patiko, bet gamta mieliausia namie. O ir klimatas čia jai tinkamesnis. Žemesnė nei +25 °C temperatūra jai – kaulus laužantis šaltis. Apie minusinę temperatūrą nenori nei pagalvoti.

Prie gaivos pratusiam šiauriečiui rodosi priešingai. Toks karštis, o nei iš skūros išsinersi, nei ką į šuns dienas išdėsi. O ir iškoneveikus kokį prašalaitį, palengvės tik laikinai, o paskui teks pasekmes srėbti. Geriau kaitrą praleisti atokaitoje, o ekspedicijon leistis ryte. Palankiausias metas – prieš pirmiems gaidžiams užgiedant.

Nesvarbu kaip anksti atsikelsi, verslo žmonės atsikels anksčiau. Pirmai pėdai palietus šaligatvį, kur buvusi kur nebuvusi, prisistatė vietos gidė. Paslaugų spektras įvairus: nori – pavėžins tuktuku, nori – paplukdys valtele. Bet kuriuo atveju, ne tik įdomiai papasakos bet ir suorganizuos gardžius pusryčius.

Atkakli buvo moteris ir nenoriai pasidavė. Iš kart nepatikėjo, kad apsieisime pėsčiomis. Rodos, norisi ir šen ir ten, o grožybės viena nuo kitos toli. Per visą dieną ne viena dešimtis kilometrų susidarė. Vakarop kojos klykė, o nosis ir ausys įgavo ryškų raudonį, bet patirti įspūdžiai atpirko kiekvieną prakaito lašą.

Wat Chaiwatthanaram budistų šventykla

Wat Chaiwatthanaram arba Ilgo valdymo ir didingos eros šventykla pastatyta dar 1630 m. Patekti čia galima tiek keliuku, tiek upe valtimi. Centrinė platforma apsupta aštuonių koplyčių. Nors kadaise šventyklą dengė stogas, kurio neliko nei kvapo. Puikiai išliko tik pamatai. Būtent šis konstrukcinis elementas laiko išbandymus atlaiko ilgiausiai.

Senais laikais šventyklos sienas supo 120 Budos skulptūrų, galimai nudažytų juodais ir auksiniais dažais. Sakoma, kad naudota ji tam tikroms apeigoms ir svarbių didikų kremavimui. Prieš kurį laiką, Wat Chaiwatthanaram šventykla buvo pripažinta UNESCO pasaulio paveldo objektu.

Wat Maha That šventykla

Wat Maha That arba Didžiosios relikvijos šventykla, stūkso pačiame Ajutajos senamiesčio centre. Žiloje senovėje šventyklą supo grioviai ir kanalai. Tiksli pastatymo data nėra aiški, bet keliamos kelios versijos. Kai kuriuose karališkuosiuose dokumentuose teigiama, kad Wat Maha That pastatė karalius Borommaracha, valdęs 1370 – 1388 metais.

Jau kuris laikas, tam tikru Ajutajos simboliu yra tapusi Budos galva, įkalinta medžio šaknyse, prie pat Wat Maha That šventyklos. Kas žino, kaip sunki akmeninė galva ten atsidūrė. Kai kurie istorikai mano, kad tai nutiko atsitiktinai, bet tai prieštarautų posakiui, kad atsitiktinumų nebūna. Kiti teigia, kad maždaug 1900 metais dalis šventyklos įgriuvo ir tai prišaukė lobių medžiotojus. Plėšikai galėjo galvą šaknyse paslėpti su intencija sugrįžti.

Čiangmajus

Kelionė į Čiangmajų truko visą naktį. Trečios klasės kupė, kad ir triukšmingi, bet žavūs. Eiklūs prekybininkai marširuoja pirmyn ir atgal, siūlydami kvapniausius gardėsius. Jų krepšiuose rasi visko: nuo spragintų kukurūzų iki daržovių troškinio su riešutais. Vis susidarantis pulkelis vaikų tai šen tai ten zuja ratais, kol koks žilas senolis jų nesudrausmina ir neliepia kiekvienam grįžti pas savo šeimas.

Autobusu pakeliauti taip pat įdomu, bet tuo metu kažkaip nesugundė. Galbūt prisidėjo interneto legendos, anot kurių, tais laikais pasitaikydavo atvejų, kai organizuotos kišenvagių gaujos iškraustydavo vakariečių mantas. Tai darydavo labai akiplėšiškai: bagažo skyriuje, autobusui riedant iš miesto į miestą, keleiviams ramiai sau pučiant į ūsą.

Traukinyje bagažas visada virš tavęs, bet atsarga gėdos nedaro, todėl prirakinome riebia spyna. Greta sėdėjusi žavinga močiutė vis plačiai išsišiepdavo, retsykiais ištardama kokį žodį. Vietiniu dialektu nekalbančiam, negirdėtas frazes suprasti sunku. Nesvarbu ką atsakysi, vis tiek vienodai linksės ir pritars.

Tuštesniame traukinyje smagiai išsitiestum. Deja, šis maršrutas pats pagrindinis, todėl laisvų vietų pasitaiko retai. Neradus kur ją atremti, tenka lyg bėriui kinkuoti galva, nes, kaip žmonės sako, aukštas atlošas kompaktiškam tajui, tai viso labo menčių atrama išstypusiam lietuviui.

Traukinys prisišvartavo sykiu su aušra, o tai puikus metas paskanauti sultingu arbūzu. Užvis šauniausias būdas tai padaryti – dideliais kąsniais kabinant šaukštu ir godžiai ryjant. Ankstų rytą musių mažai, todėl per kaklą tekančios sultys jų nevilioja. Lengvai užkandus, pridera pramankštinti kojas.

Kelyje į senamiestį lydėjo drakonai. Ryškiaspalvės būtybės sergėjo dažnus namus. Drakonų, ant sienų, durų ir tvorų, tupėjo pačių įvairiausių: nuo vos įžiūrimų plokščių siluetų iki visu ilgiu nusidriekusių trimačių būtybių. Pasirodo, tajų mitologijoje drakonas – dažnai sutinkamas sutvėrimas.

Sakoma, kad drakonų kūnai sukurti iš paskirų įvairiausių būtybių dalių: galva – chameleono, žvynai – žuvies, ragai – didžiojo elnio, kūnas – gyvatės, o letenos – tigro. Pridėk buivolo ausis, triušio akis ir erelio nagus ir gausi grynakraujį drakoną. Dauguma paauksuoti, bet pasitaiko išmargintų įvairiaspalviais dažais.

Mitinės būtybės atvedė į miesto šventės įkarštį, kur vakariečių, rodos, ne mažiau nei vietinių. Ne veltui Čiangmajus vadinamas skaitmeninių klajoklių rojumi. Tokiais pravardžiuojami žmonės, kurių veiklai atlikti pakanka nešiojamojo kompiuterio ar kitos elektroninės priemonės, o stacionari darbo vieta reikalinga mažiausiai: fotografai, programuotojai, tinklaraštininkai, įvairaus plauko videografai, laisvai samdomi vertėjai ir panašių profesijų atstovai.

Stačiakampio formos senamiestį juosia strėlės tiesumo kanalas. Aukšta mūro siena statyta prieš septynetą amžių. Sakoma, kad praeityje ji atliko gynybinę funkciją. Prie pagrindinių vartų buriasi gatvės menininkai. Žmonių srautai čia didžiausi, todėl žiūrovų apstu.

Galbūt todėl, kad neseniai buvo miręs karalius, per garsiakalbius kartais paskelbdavo tylos minutėlę. Vietos gyventojai trumpam palikdavo savo darbus, nunarindavo galvas ir šią trumpą akimirką skirdavo pagerbti ilgamečiam valdovui.

Porą kartų teko būti įdomaus reginio liudininkais. Keli vakariečiai, giliai paskendę išmaniųjų telefonų ekranuose, tokio sąstingio nepastebėdavo. Lyg kokie robotai, nepakeldami akių, jie nardė tarp vietinių. Rodos, paprasta technologija, gebanti tiek daug duoti, bet pasiima dėmesį.

Vertinantys ramybę, ankštų gatvių privengia ir mieliau traukia į miesto pakraštyje įsikūrusį zoologijos sodą. Įvairių šaltinių teigimu, Tailande aptinkama dešimtadalis pasaulio gyvūnų rūšių, o paukščių rūšių čia daugiau, nei visose Europos šalyse sudėjus.

Sodo teritorijos suskirstytos pagal pasaulio kraštus. Smalsuolių daugiausia ten, kur laikomi azijiniai drambliai. Sakoma, kad vos daugiau nei prieš šimtą metų šių galiūnų Tailande gyveno per 100,000. Šiuo metu telikę vos keli tūkstančiai iš kurių pusė gyvena nelaisvėje. Dramblys – nacionalinis Tailando gyvūnas.

Skirtingiems regionams būdingi tam tikri klimato savitumai užtikrina sąlygas klestėti 176 gyvačių rūšims. Šioje šalyje rasi visko nuo angių iki pitonų ir kobrų. Ne patys mieliausi kaimynai, mėgstantiems stovyklauti miške. Pasitaiko ir tigrų bei leopardų, kurie jau kuris laikas laikomi nykstančiais.

Tailandas turi per 100 nacionalinių parkų. Vienas žymiausių – Doi Inthanon, įsikūręs už 100 km nuo Čiangmajaus. Garsėja jis aukščiausia šalies viršukalne ir dalį tradicijų išlaikiusiomis čiabuvių gentimis. Jaunimas čia vyksta pamatyti krioklių ir orchidėjomis nusėtų girių.

Čiangmajus buvo mūsų namais dar keletą dienų. Viza šalyje leido būti 2 savaites, todėl ilgai užsisėdėti nevalia. Tuo pačiu maršrutu grįžome į Bankoką, o iš ten, per miestus ir miestelius, į šalies pietus. Atėjo laikas atgaivinti prarastus įgūdžius ir pakeleivingais automobiliais patyrinėti Malaiziją.

Malaizija

Malaizija – kraštas, kurį graikų-romėnų geografas Ptolemėjus savo veikale “Geografia” pavadino Aukso miestu. Dabartinę Malaizijos teritoriją būtų galima suskirstyti į du pagrindinius regionus: Žemyninę Malaiziją, išsidėsčiusią Malakos pusiasalyje ir Rytinę, užimančią dalį Borneo salos.

Sakoma, kad taip vadinami malajai sudaro tik šiek tiek daugiau nei pusę Malaizijos gyventojų. 13-oje valstijų gyvena daugybė etninių grupių, skirtingų savo tradicijomis ir papročiais. Skirtingose valstijose registruoti automobiliai žymimi tai teritorijai būdingais numeriais. Keliaujant autostopu, tai labai pravartu.

Gera pradžia – pusė darbo, o pirmas žingsnis – pasirinkti kryptį. Gavome laišką iš lietuvaitės, su šeima gyvenančios Singapūre. Sulaukę kvietimo pasisvečiuoti, nutarėme žemynine Malaizijos dalimi keliauti į pietus. Atstumas nuo Tailando sienos iki Singapūro – tūkstantis kilometrų, o artimiausia ženkli stotelė – pusiaukelėje įsikūręs Kvala Lumpūras.

Juokaujama, kad Malaizijoje gyvena draugiškiausi žmonės pasaulyje. Taip yra todėl, kad vidutinis Malaizijos pilietis socialiniuose tinkluose turi daugiau “draugų” nei vidutinis bet kurios kitos valstybės pilietis. Pagal šį rodiklį, malajai pirmauja. Žinoma, apie tikrąjį draugiškumą tai vargu ar pasako, o įsitikinti galima tik praktikoje.

Stabdyti automobilius sekėsi gerai. Labiausiai įsiminė pažintis su vadybininku, prekiavusiu žemės ūkio trašomis, herbicidais, pesticidais ir kitais sveikatai "naudingais" dalykais. Į atmintį įsirėžė todėl, kad buvo itin sunku įtikinti ponulį, kad per pastaruosius mėnesius šimtą kartų važiavę autostopu, neįsiveldami į bėdą, tai padarysime ir šimtą pirmąjį kartą.

Dainelė ta pati, kaip ir kiekvienoje šalyje prieš tai. Susijusi su raktiniais žodžiais "Malaizijoje sunku", "neįmanoma", "gali būti pavojinga" ir panašiai. Prasitarė, kad pačiam būtų šiek tiek ramiau, jei atsisveikintume ne kur nors šalikelėje, o autobusų stotyje, kur galėtume sėsti į patogų autobusą.

Sutarėme pakalbėti apie tai vėliau. Skrandis giedojo graudžiausias giesmes. Kanistrais iš dalies užkrautu visureigiu važiavome į mėgstamiausią vairuotojo užkandinę. Lankydamiesi Malaizijoje pirmąjį kartą, paprašėme padavėjo atnešti ką nors tradicinio, būdingo tam kraštui.

Pradėjome nuo savotiško deserto, pavadinimu Ais Kacang, dar vadinamo tiesiog ABC. Kad ir kaip įdomiai tai skambėtų, ABC yra paprasčiausiu ledai su pupelėmis. Jei atmintis neapgauna, antrasis užsisakytas patiekalas kiek mažiau nustebino ingredientų deriniu. Gal būt todėl, pavadinimas lig šių dienų galvoje neišliko.

Po pavakarių vyko trumpa kelionė, po kurios keliai išsiskyrė. Atsisveikinome netoli Sungai Patanio miesto centro, kur vyko nedidelė šventė. Saulei leidžiantis, išmintingiausia atrodė ilgiau nelaukiant susirasti biudžetui draugišką vietą nakvynei. Lyg tyčia, ant vieno iš daugiabučius primenančių pastatų įsižiebė viešbučio iškaba, o prie įėjimo pypkę traukęs vyriškis pamojo užeiti vidun.

Istorija ta pati: palydėjęs pas viešbučio šeimininką, žmogelis uždirbo pinigėlį šeimai ir karmos taškų, savininkas džiaugėsi tuščiame kelių aukštų viešbutyje sulaukęs svečių, o mes, už prieinamą kainą gavome ne tik stogą virš galvos, bet ir galimybę pailsinti nešulių nuspaustus pečius.

Sekančios dienos kelionėje per žemyninę Malaizijos dalį ėjosi lyg per sviestą. Ar buvo galima kai kur pasielgti geriau, išmintingiau? Greičiausiai taip, tačiau bet kokie nutikimai, tuo metu atrodę nemalonūs, rodos, turėjo galios tik tiek kiek jos turi lašas lietaus riebiai gulbės plunksnai. Kiekvienoje iš pirmo žvilgsnio keblioje situacijoje tarytum lydėjo nematomas sargas.

Vieną rytą prabudau pirmas ir išėjau į džiungles. Pamačiau, kad take, kuriuo praėjusią naktį ėjau basas, gulėjo spygliuočio griaučiai. Negana to, po kelių mėnesių sužinojau, kad regione, kuriame statėmės palapinę, prieš kelis dešimtmečius buvo sugauta didžiausia pastarąjį šimtmetį užfiksuota karališkoji kobra, kurios ilgis siekė 5,54 m. Nesunku užriesti nosį ir prarasti budrumą. Jautėmės nenugalimi, visagaliai.

Kvala Lumpūras

Kvala Lumpūre gyvena apie 1,7 mln. žmonių, o gyventojų tankumas penkis kartus viršija gyventojų tankumą Vilniuje. Miesto statusą gavęs tik 1972 m., dabar, tai vienas greičiausiai augančių didmiesčių pasaulyje. Kvala Lumpūro simbolis – Petronas bokštai dvyniai, kaip teigiama, 1998-2004 m. buvę aukščiausiu statiniu pasaulyje.

Miesto centre kursuoja, kaip teigiama, nemokamas, viešasis transportas. Valdžios teigimu, juo norima skatinti sostinės turizmą. Stotelės įrengtos ties žinomiausiais objektais: parkais, muziejais, prekybos centrais, architektūros paminklais. Tiesa, senųjų paminklų nedaug. Dominuoja modernioji architektūra.

Apsistojome pas Beną – vyriškį iš Nigerijos, kadaise į Kvala Lumpūrą atvykusį ragauti studento duonos. Linksmi plaučiai, afrikietiškas akcentas ir polinkis į ritmingą muziką išduoda pietietišką Beno kilmę. Vakarienės metu pastebėjau, kad turime ne tik skirtumų, bet ir panašumų. Abu mėgstamuose restoranuose sėdamės į tą pačią vietą, abu kas kart užsisakome tą patį patiekalą.

“Turėtume susimąstyti,” – pastebėjo Benas. “Kiekvienas įprotis – tarytum mažytis kalėjimas.”

Kitą dieną Benas pavežė į Port Diksoną. Prieš du šimtus metų įkurtas miestelis tarnauja, kaip populiari aplinkinių rajonų gyventojų atostogų vieta. Maudytis galima, bet dėl aukštos temperatūros vanduo negaivina. Malaizija – musulmoniška šalis, todėl čia galioja tam tikros specifinės tradicijos ir taisyklės. Kaip ir vietinės moterys, Kamilė maudėsi su rūbais.

Lyg iš niekur, išdygo du šviesaus gymio vyrai, prisistatę turistais iš Uzbekistano. Sužinoję apie mūsų kilmę, pakvietė pietų. Jų ginklanešys paplūdimyje kepė šašlykus. Ginklanešiu vadino pirmųjų kursų savo kraštietį studentą, kelioms dienoms pasamdytą būti jų asmeniniu vairuotoju ir gidu. Pietų metu, sunkiai sekėsi įtikinti, kad tiek šašlykų, tiek uzbekų nacionalinio plovo, Lietuvoje taip pat įmanoma gauti.

Vakarop vyrai nusprendė, kad būtų gerai paplaukioti vandens motociklu, bet vėliau apsigalvojo ir nutarė, kad užteks ir fotografijos apžergus plieninį žirgą. Motociklo savininkas akivaizdžiai pabijojo už tokią pramogą reikalauti užmokesčio. Paklausti kuo verčiasi, plačiapečiai uzbekai tarpusavyje susižvalgė ir trumpai žemu balsu atsakė:

“Mes verslininkai…”

Melaka

Vidurnaktį pažadino keista nuojauta. Pramerkiau vieną akį. Kurį laiką maniau, prisisapnavo, tačiau palaipsniui garsas keliavo arčiau ir arčiau. Galiausiai ėmė rodytis, kad drėksta palapinė, o sūrus vandens kvapas jau visai čia pat. Žvilgtelėjus laukan nuojauta pasitvirtino.

“Skęstame,” – pažadinau giliai įmigusią Kamilę.

Leidžiantis saulei, įsikūrėme paplūdimio pakraštyje. Per kelias valandas vandens lygis pakilo tiek, kad pasiekė palapinę. Susirinkome inventorių ir leidomės ieškoti nepasiekiamos potvyniui vietos. Tiesa, šitaip išsibudinus, miegas nebeėmė, todėl likusias nakties valandas klausėmės bangų ošimo.

Pasirodo, Melakos sąsiaurio vanduo, kaip greitai pakyla, taip pat greitai ir atslūgsta, po savęs palikdamas tik kietai suplūktą smėlį ir vieną kitą vėžiagyvių išraustą urvą. Nakties potvynis tarytum nuplovė dalį kaitros, nes ryte – šiek tiek gaiviau nei buvo vakarą.

Vos grįžus į kelią, sustojo maloni moteris. Sunkiai sekėsi paaiškinti, kad taip keliaujame ne prispausti būtinybės, o savo noru. Sakė, jei ne ji, tai gal ir visai nebūtų pavykę sulaukti pagalbos. Suprask – kelias mažai žinomas, o vietiniai, pasak jos, šiek tiek uždari. O jei tik kas nors duotų po centą, kas kartą išgirdus tokią istoriją.

Du vairuotojai buvo indai, kiti du – iš Kinijos. Daugybės kultūrų atstovai gyvena Malaizijoje ir vienas kito kaimynystėje turi kažkaip sugyventi. Transportas taip pat pats įvairiausias. Kartą dviem asmenims skirtoje sunkvežimio kabinoje važiavome keturiese. Vairuotojui prireikus keisti pavarą, tekdavo visiems susispausti: taip labai stigo vietos.

Vienoje internetinėje svetainėje paskelbėme, kad keliausime per Melaką. Kažkoks vaikinas pasiūlė nakvynę, mainais į pagalbą atliekant remontą. Kitas – teigė laukiantis mūsų, jei tik tenkins čiužinys ant grindų. Pasitaikė ir siūlančių gido ir vairuotojo paslaugas. Sakė, Melaka – miestas didelis ir be palydos svečiui apsieiti sunku.

Galų gale, atsidūrėme pas bendraamžį, naktimis dirbantį skerdykloje, o dieną miegantį. Su apylinkėmis susipažinti teko patiems. Įdomu tai, kad ištisus šimtmečius Melaka buvo svarbus uostamiestis. Tik pastaraisiais dešimtmečiais miestą nukonkuravo lyg ant mielių išaugęs Singapūras.

Batu Pahat

“Ar galime pasidaryti asmenukę?” – pasiteiravo Sajedo pati.

Po veidą dengiančia burka, švietė vien moters akys. Juokais pasvarstėme, kad turbūt po tokiais apdarais, nei nuosavas vyras, minioje nepažįsta. Praktiškai, gali parodyti fotografiją draugei ir ši nebūtinai patikės, kad būtent tu įsiamžinai apsupta užsieniečių.

Tada dar nežinojau, kad per kelias dienas nuotrauka išplis interneto platybėse. Kažkoks šmaikštus mūsų tautietis konvertavo ją į komiksą, kuriame buvo atvaizduotas išgalvotas dialogas. Komikse Kamilė džiūgavo, kad gerieji žmonės sutiko pavežti, o aš, tuo metu, jai kuždėjau, kad mano nuomone patekome į bėdą.

Po teisybei, Sajedas su žmona maloniai nustebino. Žadėję palydėti iki pagrindinio kelio, pavežė iki miesto, buvusio už kelių dešimčių kilometrų. Tokiam išklydimui iš maršruto paaukojo valandą laiko, mat jų pačių namai buvo priešingoje pusėje. Pasak Sajedo, kai jis buvo mūsų metų, autostopu keliauti buvo įprasta. Šiais laikais, jaunimas mano, kad tai nesaugu.

Batu Pahat – pagal gyventojų skaičių yra šešioliktas miestas Malaizijoje. Mums atvykus, sutartoje vietoje laukė Amiras - jaunas teisininkas, su šeima gyvenantis priemiestyje. Kaip paskui paaiškėjo, kas antras kaimynas – Amiro dėdė arba pusbrolis. Tai vis dėl tradicijos kurti daugiavaikes šeimas.

Mes – ne vieninteliai Amiro svečiai. Jau kelias dienas jo tėvų namuose viešėjo Darija ir Oleksis – du ukrainiečiai keliautojai, gimtinę palikę prieš aštuonetą mėnesių. Pasak jų, kad ir kiek šalių jie aplankė, kad ir kiek žmonių sutiko, Amiro mama Jurija pirmoji priėmė šiltai lyg savo vaikus.

Pagal vietos tradicijas, pažintis įprastai vyksta prie stalo. Šis kartas – ne išimtis. Pirmasis į akis krito raštuotas arbatinukas ir tam tikras dubuo, kiauru it rėtis vidun gaubtu dangčiu. Darija pademonstravo kam jis skirtas. Pasirodo, prieš imant valgį įprasta tokiame inde nusiplauti rankas.

Vietiniai stalo įrankius naudoja, tačiau jei taip patogiau, mielai maistą ima pirštais. Keliaujant po pasaulį, nekartą teko girdėti žmones kalbant, kad imant maistą šakute, jis tampa nebe toks skanus, perima metalo prieskonį. Švaria ranka burnon įdėtas maistas visada gardesnis.

Sekančią dieną šeimininkai surengė įspūdingą ekskursiją. Supažindino su vietos verslais, papasakojo apie tradicijas. Pasirodo, Amiro šeima verčiasi vestuvių planavimu. Tradicinės malajų tuoktuvės – prabangios ir didelės, o jie – šios srities profesionalai, todėl toks verslas pasmerktas sėkmei.

Paprastai į sutuoktuves kviečiami visi, nuo artimiausių giminaičių, iki tolimiausių kaimynų. Pasitaiko atvejų, kai svečių skaičius viršija du tūkstančius. Sakoma, kad kuo daugiau liudininkų, tuo labiau jie sutvirtina įžadus, suteikia jaunai šeimai jėgos. Vestuvės, kuriose svečių vos keli šimtai, laikomos kukliomis.

Tuokiantis, svarbus tėvų pritarimas. Gyvenimiškos patirties sukaupę senoliai, neleidžia priimti skubotus sprendimus kurti sąjungas, kurių pagrindas – vien aistra. Anot vyresniųjų, nėra silpnesnės kėdės už tą, kuri teturi vieną koją, o ir ta – ne centre. Jaunieji, nors ir ne viską suprasdami iš karto, jaunieji tėvų patarimus gerbia.

Šventės organizavime dalyvauja visa šeima. Pagalbos atsisakymas laikomas ne stiprybės, o silpnumo ženklu, natūralaus gyvenimo ciklo sutrikdymu. Suprask – visi esame aktoriai, spektaklyje, kurį vadiname gyvenimu. Neleisdamas tėvui būti tėvu, o motinai motina, sutraukai tam tikrus ryšius, sutrukdai jų žemiškosioms išraiškoms atlikti savo vaidmenis. Kadangi istorija linkusi kartotis, greičiausiai ateityje tavęs laukia tas pats.

Singapūras

Teko girdėti, kaip, regis, dar visai neseniai, Šiaurės Amerikos čiabuviai stebėjosi, kad JAV ir Kanadą skyrusią ribą prijoję blyškiaveidžiai, sustodavo it įbesti. Indėnams tai atrodė, kaip burtai, kaip energetinis laukas, kaip paslaptinga jėga, valdanti baltuosius. Laimei, vietiniams ji galios neturėjo, todėl genčių nariai nevaržomi keliavo pirmyn ir atgal.

Taip besamprotaujant, rimto veido Singapūro pasienio pareigūnas pakvietė užeiti į tam tikrą kapsulę. Sakė turįs pamatuoti temperatūrą, įsitikinti, kad nevežame kokios paslaptingos ligos. Singapūras, tai miestas-valstybė, įsikūręs nedidelėje saloje. Taisyklės čia griežtos, o sergantys – nelaukiami.

Po kelių minučių, sausakimšu autobusu kirtome įsivaizduojamą valstybes skiriančią sieną. Patarimų, kaip efektyviau išnaudoti numatytą laiką, kreipėmės į Singapūro lietuvius. Kas būtų pagalvojęs, kad tokioje tolimoje šalyje pastarųjų bus visas tuntas. Maloniai nuteikė lietuvaičių Žygio ir Gerdos laiškas, kuriuo tautiečiai kvietė į svečius.

“Sveiki, Kamile ir Tautvydai. Skaitėme jūsų kelionių tinklaraštį. Būtų įdomu išgirsti apie jūsų kelionę, nes ir patys prieš 4 metus keliavome po Aziją. Gyvename Serangūne“, – rašė bičiuliai.

Keli persėdimai ir mes jau čia. Pirma, kas krinta į akis, tai sterili švara, kažkas pasakytų, beveik nenatūrali ir dirbtina. Tarytum, dangoraižiais nusėtos gatvės būtų kompiuterinės simuliacijos dalis su visomis virtualiam pasauliui būdingomis savybėmis. Vienintelis dalykas, išduodantis, kad miestas tik žaislinis, tai perdėta tvarka.

Singapūras garsėja įmantriomis taisyklėmis ir bausmėmis. Vieni teigia, kad skirtos jos palaikyti disciplinai. Kiti gi spėja, kad tai tarytum masalas, savotiška vaizduotę kurstanti detalė, skirta smalsiems turistams privilioti. Greičiausiai tiesa slypi kažkur viduryje.

Vienas žinomiausių – kramtomos gumos įstatymas, draudžiantis ne tik gaminiu prekiauti, bet ir įvežti jį į šalį. Viešajame transporte, kur galvą bepakreiptum, kaba įspėjimai apie už šiukšlinimą gresiančias baudas. Sumos laikui bėgant kinta, tačiau nenustebkite už popierėlio numetimą, gavę nurodymą susimokėti nuo kelių šimtų iki tūkstančio dolerių.

Teigiama, kad numetę stiklinį butelį, stos prieš rimtą teismą. Atvykėliui tokia tvarka atrodo, nežinia ar teigiama ar neigiama, bet be abejonės įspūdinga. Tačiau, kaip gi veikia praktikoje? Ko gero geriausia klausti čia gyvenančių žmonių. Kaip tik pas tokius ir atvykome.

Išskirtinių išdėstymų naujos statybos daugiabučiai supo kiemą su baseinu. Lietuvaičiai gyveno viršutiniame aukšte. Prie durų pasitiko dukra Onutė bei jos tėtis su mama. Taip malonu po kelių ilgų mėnesių su kažkuo pasikalbėti lietuviškai. Taip keista mums įpratusiems savo kalba čiauškėtis dviese.

Centre skoningai įrengtos svetainės, susėdome prie rytietiško stalo. Prie tokio įprasta sėdėti ant grindų. Šeimininkė papjaustė juodos lietuviškos duonos, kvapniausių lašinių ir verkti verčiantį svogūną. Ne paslaptis, kad vietiniams, toks derinys atrodytų koktus, bet ne mums. Sakė, siuntinį gavo iš tėvų, nes, anot jų, jeigu ne vaikai namo, tai namai tokiu būdu turi keliauti pas vaikus.

Kalba pakrypo apie singapūriečių būdą, čia priimtas įsišaknijusias tvarkas. Pirma akistata pasitaikė Onutei panorus ant šaligatvio kažką nupiešti balta kreidute. Kaimynams tai pasirodė, lyg baisus akibrokštas, o mes vaikystėje juk piešdavom. Sakydavom, lietus vis tiek anksčiau vėliau nuplaus. Singapūriečiams tai nepriimtina. Prie tokios tvarkos jie gimę ir užaugę.

Kiekviena šalis ir miestas turi tam tikrų paminklų, kurie, spalvingų leidinių viršeliuose, tol keliauja po pasaulį, kol tampa simboliais, neatsiejama to krašto įvaizdžio dalimi. Singapūras gi tokių prikaupęs visą puokštę: vieni, rodos, ką tik prinokę, kiti čia rymo nuo neatmenamų laikų.

Vienas jauniausių Singapūro simbolių – liūto galva su žuvies kūnu. Pasak Gerdos, valdžia ilgai suko galvą, kaip dar labiau paskatinti turizmą ir sumąstė, kad reikia susigalvoti kažką naujo. Jos manymu, pastačius skulptūrą, buvo išgalvota istorija, teigianti, kad šis simbolis gyvuoja nuo žilos senovės.

Gardens by the bay (liet. Sodai prie įlankos) – kitas ikoniškas žmogaus kūrinys, užimantis 101 hektaro plotą. Įdomu tai, norą dalyvauti kuriant parką pareiškė net 170 įmonių iš 24 šalių. Lankytojai nepraleidžia progos aplankyti garsųjį dirbtinių medžių parką, gėlių kupolą, bei taip vadinamą dangaus taką.

Bene žinomiausias iš visų Singapūro architektūros paminklų yra viešbutis Marina Bay Sands viešbutis suręstas iš trijų 200 metrų „stulpų“, laikančių milžinišką gondolą. Viršuje telkšo baseinas, įrengta terasa ir žalieji sodai, užimantys 12,4 tūkstančių kvadratinių metrų plotą.

Teisybės dėlei svarbu paminėti, kad Singapūrą vadinti šalimi saloje būtų mažų mažiausiai ne itin tikslu. Iš tiesų, Singapūrui priklauso 63 įvairaus dydžio salos į kurias nuvykti atskiras leidimas nėra reikalingas. Vienos iš jų gyvenamos, o kitos ne, tačiau visos turi tam tikrų išskirtinumų. Tiesa, mažiausioji iš Singapūro salų, teužima 0,1 hektaro plotą.

Didžioji Singapūro gyventojų dalis – etniniai kinai. Oficialiais duomenimis, jie sudaro maždaug tris ketvirtadalius Singapūro gyventojų. Taip pat šalyje gyvena žymios bendruomenės malajų bei indų. Metams bėgant dėl etninės įvairovės išsivystė tokie fenomenai, kaip taip vadinama “Singlish“, kuri iš esmės tėra anglų kalba su tam tikrais Singapūrui būdingais fragmentais.

Iš gausybės taisyklių ir draudimų, keli užsieniečiams atrodo patys šmaikščiausi. Pasinaudojus viešuoju tualetu ir nenuplovus įkalčių, bauda sieks pusantro šimto Singapūro dolerių. Nuogiems neleidžiama vaikščioti net savo namuose. Niekas specialiai netikrins, tačiau peršasi mintis, kad apnuogintu pasididžiavimu priešais langus geriau nešvytuoti.

Pabuvojus su tėvynainiais ir trumpai susipažinus su miestu atėjo metas leistis į kur kas didesnį ir daugiau iššūkių žadantį nuotykį: kelionę per Indonezijos salas. Trumpiausiu keliu grįžome į Melaką, kur laukė keltas į Sumatros salą. Tarp Malaizijos ir Indonezijos kursuojančios transporto priemonės garsėja tuo, kad neturi langų, o kartas nuo karto dar ir nuskęsta.

Indonezija

Kelionė į Sumatrą praėjo sklandžiai. Netgi sakytum, šiek tiek nuobodžiai. Susigrūdę it silkės statinėje, kantriai laukėme, kol keltas pasieks salos krantą. Tamsioje kajutėje keleivių akys pasiilgo saulės šviesos. Ne veltui, prisišvartavus kukliame uoste, pasigirdo džiaugsmingi plojimai.

Rūstus pareigūnas pasą pavartė, tylomis pasitarė su kolega. Galiausiai, pakėlęs antakį, pridėjo antspaudą, pasak kurio, vizitui suteiktas lygiai mėnuo. Ir daug, ir mažai – nelygu, kaip pažiūrėsi. Žemėlapyje nubrėžtas kelias vedė per tris salas: Sumatrą, Javą ir Balį. Viso 3 tūkstančius kilometrų.

“12 tūkstančių rupijų”, – prasitarė padavėjas, paklaustas, kiek atsieis gausūs pietūs. Užsukome į lauko užkandinę, vietinių vadinamą restoranu.

Skaičius didelis, tačiau, viso labo, trys ketvirtosios euro. Rudame karštime skendintys makaronai, pabarstyti trapučiais bei griežinėliais agurko. Viršum visko, gerai iškepęs kiaušinis, blankaus geltonumo tryniu. Patiekta salotinėje plastiko lėkštėje, kartu su šakute, nežymiai palankstytais dantukais.

Autobusų stotis - ne tokia prie kokių Lietuvoje esame pratę. Veikiau aikštelė su privačiais, o gal nuomotais, kelių dešimtmečių senumo autobusais ir vienatūriais automobiliais. Gal kur buvo ir valdiška, bet gatvėje sutiktas vyriškis patarė eiti būtent čia. Kaip čia priimta, greičiausiai už atvestus klientus gauna komisinių.

Išsiaiškinę visas detales, žingsniavome iš stoties, kai  lyg perkūnas iš giedro dangaus prisistatė vyriškis, su žmona atvažiavęs nedideliu motociklu. Nosies tiesumu patraukė link mūsų ir kreipėsi lyg būtume seni pažįstami. Pasirodo, tai buvo ponas Muchsinas - Dumajaus privačios anglų kalbos mokyklos "Grand English Course" savininkas ir anglų kalbos mokytojas.

Apie nematytus užsieniečius mokytojui pranešė artimas bičiulis, todėl atskubėjo lyg akis išdegęs ir nieko nelaukdamas pasiūlė nakvynę. Mainais paprašė paslaudos - susitikti su keliomis moksleivių grupėmis ir kartu praleisti tris pamokas. Anot jo, bendravimas su svetimtaučiais - geriausias būdas jaunimui lavinti anglų kalbos įgūdžius.

Be abejonės sutikome ir už kelių minučių jau kurdinomės erdviame kambaryje. Storoje mokyklos svečių knygoje mirgėjo europietiški vardai: prancūzų, vokiečių ir net mūsų kaimynų lenkų. Tik po keleto mėnesių sužinojau, kaip gerai ponas Muchsinas žinomas tam tikrame užkietėsusių keliautojų po Indoneziją rate.

Diena prašmėžavo, kaip katino šešėlis: tik mirkt ir nebėr. Tądien pažintis su moksleiviais atmintin įsirėžė, kaip turininga ir kupina juoko patirtis. Visos trys grupės pasitaikė labai skirtingų amžiaus, todėl ir temos skyrėsi. Vyriausioms abiturientėms įdomiausi buvo mūsų vestuvių papročiai.

Kitą dieną ponas Muchsinas apgailestavo, kad negalėjome pasilikti ilgiau. Paaiškinome savo situaciją ir po ilgo atsisveikinimo buvome įsodinti į mikroautobusiuką, vežusį keleivius į užmiestį. Mokytojas patiems už kelionę mokėti jokiu būdu neleido ir sumokėjo pats. Paskutinį kartą susimojavus pro mažytį langą, automobilis pajudėjo.

Po trumpos kelionės, išsilaipinome šalikelėje už miesto ribų. Didelė kuprinė - geriausia taburetė, kai reikia trumpam prisėsti ir apsitarti. Nutarėme keliauti į Pekanbaru, kai neprašytas sustojo pirmasis automobilis. Vairuotojas be jokių užuolankų pasiūlė pavežėti už taksi įkainius.

Kaip mokėdami nupasakojome savo keliavimo pobūdį, tikslus ir jau nuveiktus darbus. Atsisakymas vairuotojui buvo nemalonus ir netikėtas. Tiek jis, tiek ir ant galinės sėdynės sėdėjusios moterys mėgino įtikinti, kad Indonezijoje gelbės tik taksi. Anot jų, pakeleivingais automobiliais po sumatrą keliauti neįmanoma. Galbūt nuoširdžiai, o gal ir su vaidybos gaidele, stebėjosi, kad Europoje taip keliauti legalu.

Yra keletas pasaulio kraštų, kur žodis "gratis" reiškia tą patį - "nemokamai". Sumatra - ne išimtis. Gerą valandą šis raktažodis atbaidė visus tuo metu sustojusius pasiteirauti, kuo galėtų padėti. Galiausiai nutarėme, kad sekančio vairuotojo paklausime ar sutiks pavežėti už autobuso bilieto kainą.

Besidairant į lyg po skruzdėlyną judančius vietinius, tarytum saulės blyksnis ūkanotą dieną prisistatė vyras su žmona. Paaiškino, kad pirmą kartą pravažiavęs pro šalį, buvo žmonos paragintas apsisukti. Trumpai nupasakojo savo numatytą maršrutą ir tapo aišku viena - mums pakeliui.

Maloniai besišnekučiuojant, dvi su puse valandos netruko praeiti. Per tą laiką susisiekėme su keliomis vietinėmis studentėmis. Atvykus į Riau provincijos sostinę, merginos jau laukė sutartoje vietoje prie studentų bendrabučio. Padėkojome vairuotojui ir jo žmonai ir apsikeitėme paskutiniais atsisveikinimo žodžiais.

Pietauti užsukome į jaukų gatvės restoranėlį. Mergina pas kurią ketinome apsistoti apgailestaudama pranešė, kad dėl susiklosčiusios nenumatytos situacijos mūsų priimti negalės. Anot jos, mus priimti pasisiūlė merginos dėstytojas - gana jaunas vyriškis, mėgstantis aktyvią veiklą gamtoje, todėl daug laiko praleidžiantis su nuotykių ieškotojais iš viso pasaulio.

Gyveno dėstytojas privačių namų kvartale. Įsikūrus ir trumpai susipažinus su apylinkėmis, visi ir vėl susitikome miesto centre. Tiek merginos, tiek jų dėstytojas neatsistebėjo, kad Lietuvoje neturime tokios gausos gatvės maisto (angl. Street Food) užkandinių, kokia gali džiaugtis jie. Bičiuliams sunkiai sekėsi įsivaizduoti, kaip galime gyventi tokiomis sunkiomis sąlygomis.

Viešnagė praėjo maloniai. Taip būna visada, kai susitikę žmonės turi panašų humoro jausmą. Tiesa, ar iš pavydo dėl charizmos ar dėl kokios kitos priežasties tuo metu į dėstytoją žvelgiau šiek tiek įtariai. Nors ir būdamas dar gana jaunas, bet, matyt, įvairiapusės patirties nestokojantis vyras tokį žvilgsnį netruko pagauti.

"Atpažįstu jį",- pastebėjo dėstytojas. "Tokį žvilgsnį turi kai kurie iš mano studentų."

Kelias sekančias dienas kelias vedė iš pradžių į Bukitingį ir Padangą, o tada piečiau, per visą Sumatrą, į patį salos smaigalį. Padange, jaunavedžiai, kurių kukliuose, tačiau jaukiuose namuose apsistojome, patarė rinktis maršrutą, ėjusį Indijos vandenyno pakrante, nes tas, kuris ėjo per patį salos centrą garsėjo plėšikais, žinomais "sausumos piratų" vardu. Taip ir padarėme.

Viską apibendrinus, pakeleivingais automobiliais Sumatroje keliauti buvo sunku. Ne vienam nemaloniai aiškinomės, kokį biesą šalikelėje veikiam. Ne kartą teko vairuotojus samdyti vietoje taksi. Kaip bebūtų, dažniausiai valandų valandas bedardant siauru keliu įvykių eiga pasisukdavo 180° kampu. Sužinoję koks ilgas kelias atvedė taip toli nuo namų, visi atsisveikindavo tais pačiais žodžiais: "Mes tenorime būti jūsų istorijos dalimi."

Sutiktieji dalinosi žiniomis apie vietos papročius ir tradicijas. Pavyzdžiui, atmintyje įstrigo, kad bent jau tame regione, viešumoje "kaip porai" vaikštantiems vaikinui ir merginai reikalinga visuomet su savimi turėti santuokos liudijimą. "Kožnas" kraštas kitoks, kiekvienas žavus savais margumynais.

Viena diena pasitaikė itin sunki. Perdėtas vietinių dėmesys ketino išlysti per gerklę. Vairuotojai irgi su savais reikalavimais. Karštis ir nuovargis darė savo. Regionui būdingas, o mums neįprastas klimatas taip pat nei kiek nepadėjo.

Lyg šaukštas medaus šioje statinėje deguto buvo vienas sutiktas vyriškis. Žmogus dvelkė vidine ramybe ir pasitikėjimu, tuo geru pasidalindamas ir su mumis. Sumatroje kažkaip keistai lengvai sekėsi pažindintis su pedagogais. Pavežėti pasisiūlęs vyriškis - vienas iš jų. Jeigu tiksliau, jis buvo mokyklos direktorius, gyvenęs netoliese.

Malonus mokytojas ne tik nusivedė į mėgstamą pakelės restoranėlį, bet ir pakvietė apsistoti ištaiginguose namuose. Buvo nepatogu sutikti, nes po ilgos kelionės, it koks šleifas, paskui sekė prakaito kvapas, tačiau vėlyvą valandą nakvynės ieškoti kitur būtų buvę sudėtinga. Ką jau kalbėti apie stovyklavimą palapinėje laukinėje Sumatros gamtoje.

Mokytojo namai dvelkė idealia tvarka ir prabanga. Po gerų metų, kelias fotografijas berodant draugui, šis pastebėjo, jog tokia atmosfera namuose galinti tvyroti tik esant nuostabiai moteriai. Ir iš tiesų, mokytojo žmona buvo svetinga ir maloni.

Sumatros mokyklos, kiek teko jose pabuvoti, turėjo tiek panašumų, tiek skirtumų lyginant su tomis, kuriose patys mokėmės. Skirtumai įvairūs: architektūrinis išplanavimas, uniformos, tam tikri subtilūs bendros tvarkos niuansai.

Direktoriaus ir dar vieno mokytojo vedini apsilankėme absoliučiai visose mokyklos klasėse, kuriose tuo metu vyko pamokos. Pasimesti neįmanoma, nes, kitaip nei pas mus, vieno aukšto mokyklos pastatai išdėstyti lanko forma. Jokių laiptinių ar klaidžių koridorių.

Mokiniams mūsų vizitas - savotiška atrakcija. Mokytojai prasitarė, kad kai kurie iš jų gyvai užsienietį matė pirmą kartą. Mokytojų kambaryje su žaviomis jaunomis mokytojomis gurkšnojant arbatą, būrelis vaikų pasiprašė vidun. Sustojo puslankiu ir stebėjo šį dviejų kultūrų atstovų pasisėdėjimą.

Apsilankymui einant į pabaigą, jaunimas kaip reikiant įsidrasino. Atėjo metas asmenukėms, kurios paskui jaunųjų bičiulių buvo paviešintos interneto kloduose. Prie vienos tokios išplatintos fotografijos, kurioje buvome pavaizduoti aš (1m 94 cm ūgio) ir mūsų požiūriu gana neaukštas vietinis 18 metų vaikinas, šmaikštuoliai užrašė "#humanerror".

JAVOS SALA

Graikų-romėnų geografo Ptolemėjaus veikale „Geographia“, Java vadinama „Miežių sala“. Taip pat rašoma, kad ši vieta buvo turtinga auksu, o jos vakaruose buvo įsikūręs miestas, pavadinimu Argyra. Šiuo metu didžiausias ne tik Javos salos, bet ir visos Indonezijos miestas yra šalies sostinė Džakarta.

Iš salos į salą kėlėmės keltu. Savotiškame "pasienio punkte" dokumentus tikrinę pareigūnai, dėl kažkokių priežasčių pamanė, kad mūsų vizos nustojo galioti prieš dvi savaites ir dėl to kilo keblumų. Galiausiai pavyko išsiaiškinti, kad ne taip buvo suprastas antspaudas, žymėjęs ne vizos galiojimo pabaigą, o dieną, kai atvykome į šalį.

Kelionė į sostinę, su nakvyne Čilegono mieste, truko porą dienų. Pati Džakarta - tikras megapolis, oficialiais duomenimis turintis apie 10 milijonų gyventojų, kurių dar dvigubai tiek gyvena priemiesčiuose. Po Stambulo ir Teherano, tai trečias didžiausias miestas, kokiame teko lankytis, tačiau dėl nežinomų priežasčių, slegiantis labiau nei bet kuris kitas.

Apsistojome pas merginą, gyvenusią su tėvais. Vėliau gana netikėtai platformoje, kurios pagalba su ja susisiekėme, gavome pirmąjį savo karjeroje neigiamą atsiliepimą. Pranešime šeimininkė išdėstė, kad jos supratimu, viešnagės metu nenorėjome bendrauti.

Dalykas tas, kad viešėdami Džakartoje už 20 dolerių įsigijome bilietus iš Balio salos į Australiją. Bilietų paieška, elektroninių vizų gavimo reikalai ir kiti pasiruošimo darbai pareikalavo laiko. Tiek laiko, kad iš antminties išgaravo pagrindinis svečiavimosi dėsnis.

Šis dėsnis teigia, kad šeimininkas priimdamas svečią, į procesą sutelkia dėmesį, o tai pasireiškia per sutvarkytą svečių kambarį, paruoštus pietus, nuoširdžius patarimus. Kiekvienas priima pagal savo išgales ir supratimą ir už tai visada dera atsidėkoti. Kiti tai vadina energijų mainais.

Tai nebūtinai turi būti materialu, nes kartais šeimininkui norisi papraščiausio bendravimo. Ne nuostabu, kad mergina jautėsi keistai, kai bene visos viešnagės metu pračiulbėjome jai nepažįstama kalba, įsistebeiliję į kompiuterio ekraną.

Dėl neaiškių priežasčių, savąją elektroninę Australijos vizą gavau per 30 minučių, o Kamilė negavo visai. Skrydis turėjo vykti Kalėdų rytą, o tai buvo mažiau nei už dviejų savaičių. Kita data netiko, nes bilietų kaina bet kurią kitą dieną buvo 10-15 kartų didesnė. Teliko per ilgai nedelsiant judėti pirmyn ir viltis, kad viza ateis mums keliaujant į Balį. Javos sala turi puikų gerai išvystytą geležinkelių tinklą, todėl tinkamiausias pasirodė keliavimas traukiniu.

Atvykome į Džogdžakartą - miestą Specialiajame Džogdžakartos regione. Prie stoties durų jau laukė dvi seserys, abi pasikinkiusios po galingą motorolerį. Su kuprinėmis at pečių sėdome ant plieninių žirgų ir šie palengva pajudėjo. Iš pradžių merginos vargo juos valdydamos, nes du nemenki lietuviai su dar didesnėmis kuprinėmis perkėlė svorio centrą į galą, o jas pačias prispaudė prie pat vairo.

Namuose prie įėjimo spietėsi visas pulkas brolių, seserų ir kitų giminaičių. Ant stalo garavo vakarienė. Pastaroji kiek prailgo, nes nesu pats didžiausias sojos pupelių kepsniukų gerbėjas. Teisybę sakant, toks menkas, kad kartais, rodos, mieliau žiaumočiau kempinę.

O štai maistą gaminantys namiškiai pasitaikė šilčiausi žmonės ant viso margo svieto. Kelias sekančias dienas, tai buvo mūsų namai. Merginos negailėjo nei laiko, nei patarimų. Ilgų pasisėdėjimų metu visa šeimyna stebėjosi, kaip į tokią kelionę Kamilę išleido tėvai. Klausimas, į kurį matyt nebuvo atsakymo. "Kitokia kultūra... Kitokia kultūra..." - kraipė galvas jos. Juokas plėšė mūsų visų nuo kvatojimo pavargusius žandikaulius.

BOROBUDURO ŠVENTYKLA

Javos sala gali pasigirti dalykais, kurių nerasi niekur kitur. Kai kurie šių dalykų priklauso gamtos pasauliui: pavyzdžiui Javos raganosiai - gyvūnai, sutinkami tik Javos saloje ir kurių, kaip teigiama, tėra likę vos kelios dešimtys. Kitos retenybės - išskirtiniai statiniai.

Javoje yra statinių, kurie ne šiaip "kvapą gniaužiantys", kaip reklaminiuose lankstinukuose gana banaliai apibūdinamos dauguma turistų pamėgtų vietų, bet tikrai išskirtiniai. Tokie, kuriuos sunku palyginti su bet kuo kitu pasaulyje. Vienas tokių statinių yra Borobuduro šventykla - trečia pagal dydį šventykla Žemėje, šiuo atžvilgiu nusileidžianti tik Karnako šventyklai Egipte ir Ankor Vatui Kambodžoje.

Nuo Džogdžakartos miesto iki Borobuduro šventyklos prieigų patogiausia važiuoti maršrutiniu autobusiuku. Tiesa, "patogiausia" gal ir ne visiškai tinkamas žodis (labiau tiktų "greičiausia"), nes užleidus sėdimą vietą mieloms vietinėms bobutėms, teks pastovėti, o stovėti šie autobusiukai lietuviams nepritaikyti. Geriausiu atveju atsipirksite trumpalaikiu sprando maudimu, blogiausiu - stuburo viršutinių slankstelių pažeidimais.

Prie įėjimo kelią pastojo pirmieji moksleivių pulkeliai: visi norintys pasisveikinti, visi prašantys kartu nusifotografuoti. Iš pirmo žvilgsnio, jiems tai lyg sportas. Nežinia tik kokie galėtų būti tokios sporto šakos rezultatų vertinimo kriterijai: ar pagal nuotraukų kiekį ar pagal pasisekimą socialiniuose tinkluose.

Nuo perdėto dėmesio pasprukti sunku, bet įmanoma. Atsitraukus atokiau galima ramiai apsidairyti, nusistebėti ne tik konstrukcinių, bet ir puošybos elementų sudėtingumu.

Viso Borobuduro šventykloje suskaičiuojamos 504 Budos statulos. Dalis jų slepiasi po masyviais akmeniniais "varpais". Kai kurie jų yra "perpjauti", kad lankytojams būtų matyti kas viduje.

Palikus teritoriją prisėdome ant šaligatvio ką nors užkrimsti. Parduotuvėje pirktas savotiškas "obuolių sūris" pasirodė esąs ne kiekvienam priimtinas. O gal čia tik mūsų receptoriai jo gardumo nesuprato.

Prisistatė kažkokia močiutė ir paprašė valgyti. Viskas ką tuo metu turėjome buvo tas neskanus užkandis. Instinktyviai ištiesiau ranką ir atidaviau beveik pilną pakuotę. Močiutė nusilenkė ir padėkojo. Po šiai dienai manau, kad reikėjo nusivesti močiutę į parduotuvę ir leisti išsirinkti pačiai ko ši norėtų, bet dabar jau tiek. Nutiko kaip nutiko.

BROMO UGNIKALNIS

Taip atsitiko pirmą kartą. Traukiniu riedant į Probolingą, ėmė pykinti, krėsti šaltis. Išlipus traukinių stotyje, temo akyse, silpnumas suėmė taip, kad vos panešiau kuprinę. Tą akimirką buvau visiškai priklausomas nuo Kamilės, kuri žaibiškai suorganizavo porą dviračiais traukiamų "karietų" ir pasirūpino, kad skubiai būtume nuvežti į pirmus pasitaikiusius svečių namus.

Vargais negalais pakilęs į antrą aukštą, vos įkėlęs koją į erdvų kambarį, kampe numečiau kuprinę ir užsidariau "saviizoliacijoje" ten, kur karaliai su tarnais lygūs. Termometras rodė 39 laipsnius: degtinei būtų mažai, bet žmogui - per daug.

Visą sekančią dieną gulėjau lovoje, o Kamilė vis tiekė karštą arbatą. Nieko nevalgiau, nes organizmas ir be maisto virškinimo visą dieną turėjo ką veikti. Į vakarą pamažu reikalai ėmė taisytis. Prie geresnės savijautos prisidėjo ne tik Kamilės rūpestis, bet ir jos brolio Augustino į kelionę įdėti miltukai "praradusiems daug skysčių".

Kaip bebūtų keista, trečios dienos rytą jaučiausi lyg nieko ir nebūtų buvę. Pasijaučiau kupinas jėgų ir noro leistis į nuotykius. Pirmą kartą po ilgo laiko suvalgiau kažką iš to, kas buvo siūloma viešbučio meniu. Nutarėme aplankyti Bromo ugnikalnį.

Cemoro Lawangas – miestelis Bromo ugnikalnio prieigose. Iš Probolingo į Cemoro Lawangą veža kelis kartus per dieną kursuojantis autobusiukas. Vairuotojas ateina tik tada, kai autobusiukas būna pilnas, o tai reiškia, kad nelaiku atėjus, gali tekti laukti ilgai. Greta prisėdę portugalai prasitarė, kad laukė ilgiau nei dvi valandas.

Pažintis su portugalais buvo gana įdomi. Visa tai vyko gruodžio 18 dieną, tai yra lygiai pusė metų nuo mūsų kelionės pradžios. Tai sužinoję portugalai sutuoktiniai ėmė dayrytis vienas į kitą ir lankstyti pirštus. Tada atsisuko į mus ir pareiškė, kad ir jie išvyko tą pačią dieną, vadinasi ir jiems tai buvo pusės metų kelyje sukaktis.

Cemoro Lawangas pasitiko gaiva. Klimatas pasikeitė, nes pakilome į 2,2 km aukštį virš jūros lygio. Nusprendėme kartu su portugalais apsistoti tuose pačiuose vietinei šeimai priklausančiuose svečių namuose. Įsikūrę ankštuose kambarėliuose, visi susitikome restorane, jeigu taip galima pavadinti užkandinę su vienu mažyčiu arbatos staliuku ir keturiomis plastikinėmis vaikiškomis kėdutėmis.

Poros valandų pasisėdėjimas buvo savotiškas sukakties paminėjimas. Ilgiau naktinėti nevalia, nes kėlėmės trečią valandą ryto ir toli gražu nebuvome pirmieji. Gyventojai įspėjo, kad tomis dienomis ugnikalnis labai aktyvus: iš gelmių kamuoliais vertėsi rūgščios dujos. Išeitis - kopti į greta buvusį kalną ir saulę pasitikti žvelgiant į Bromo ugnikalnį iš jo viršūnėje įsikūrusios apžvalgos aikštelės.

Portugalai ėjo atskirai. Kiekvienas žengėme savo žingsniu. Visuose žygiuose Kamilė dažniausiai eidavo priekyje, nes man instinktyviai norėjosi visada matyti, kur ji yra, tačiau per daug neatsilikdavau. Tiek mėnesių praleidus kartu, mūsų žingsniai ir tempas supanašėjo, nusigludino lyg pajūrio akmuo.

Pakilus aukštyn, apgaubė rūko užsklanda. Pasiekus aikštelę, matomumas buvo vos keli metrai. Prekeiviai siūlė karštos arbatos, o ilgiau pakamantinėti prasitarė nemanantys, kad situacija greitu metu pagerės. Anot jų, greičiausiai Bromo ugnikalnio nepamatysime, nebent sugrįšime kitą dieną.

Kažkas pasiūlė vis tiek nusifotografuoti, kad jau tokį kelią sukorėme. Prisiminimui, įsiamžinome su portugalais. Bepozuojant, fotografo akys išsiplėtė. Pasirodo, būtent tuo metu už mūsų nugarų rūkas išsisklaidė ir atsivėrė puikus vaizdas. Pagaliau išvydome ir patį Bromo ugnikalnį, ir tolumoje dešimtimis link jo važiuojančius visureigius. Pastarieji vežė lankytojus, pageidaujančius pamatyti ugnikalnį iš arti.

Bromas - vienas žinomiausių, tačiau tikrai ne vienintelis Javos salos ugnikalnis. Ne veltui teigiama, kad Indonezija - šalis, turinti daugiausiai ugnikalnių pasaulyje. Po dienos žygio, grįžome į kaimą ir susiruošėme kelionei atgal į Probolingą. Iš ten portugalai ketino keliauti prie kito, mažiau žinomo, Javos salos ugnikalnio, o mūsų laukė poilsiautojų mėgstamas Balis.

BALIS

Senovėje vos ne kiekvienoje dabartinės Indonezijos saloje buvo įsukūrusi atskira karalystė, o kai kuriose - daugiau nei viena. Sakoma, kad šimtus metų pagrindinė  religija šiose salose buvęs hinduizmas, tačiau metams bėgant islamas šią kultūrą išstūmė, o likę propaguotojai migravo į Balį, kur ją išsaugojo iki šių dienų.

Keltas iš Javos į Balį išplaukė ankstų rytą. Prieš įlipant į keltą tradiciškai sumokėjome "žioplumo" mokestį, kai sutikome tuktuku būti pavežėti kokį šimtą metrų. Vairuotojui ištarus "mes jau čia", situacijos absurdiškumas atrodė tokio lygio, kad lengvas vidinis krizenimas peraugo į nevaldomą juoką. Taip skaniai juoktis seniai buvo tekę.

Balio sala nuo Javos nutolusi vos per 3,5 kilometro. Kelionė keltu neilga, tačiau turinti savito žavesio. Pirmas įvaizdis toks, kad kraštovaizdis mažai kuo skiriasi nuo kaimyninės Sumatros. Žinoma, nieko nuostabaus, bet mintyse skrajojo kadaise matyti atvirukai su gražiausiais Balio paplūdimiais.

Po teisybei, paplūdimiai kiek jų teko matyti, gana pilkšvi. Matyt taip yra dėl vulkaninės kilmės smėlio. Tikiu, kad yra ir gražesnių, bet tokių paieškoti reiktų raitam ant motorolerio ar motociklo. Prasčiausias pasirodė Denpasaro paplūdimys: tankiai nuklotas šiukšlėmis, kurias į krantą suneša vandenyno bangos. Po teisybei, matyt ne dėl paplūdimių žmonės į Balį važiuoja, o dėl to, kas slypi salos gilumoje.

Pirmas darbas atvykus į Balį - susirasti Denpasare įsikūrusią Australijos ambasadą. Nuo paraiškos išsiuntimo praėjo visa savaitė, o patvirtinimo, kad Kamilei išduota elektroninė Australijos viza, kaip nebūta.

Lyg tyčia, tomis dienomis saulė kepino taip šlykščiai ir agresyviai, kad pavėsis atrodė it geriausias žmogaus draugas. Pilnos gatvės australų, iki raudonumo skausmingai nusvilusia oda, priminė su saule nejuokauti.

Kantriai šuoliavus nuo šešėlio prie šešėlio, pries akis išdygo ambasados pastatas. Viduje pasitiko vienintelė pečių nenukepusi australė, kurią teko sutikti per gerą pusdienį. Paklausta, kodėl jos tautiečiai taip mėgsta Balį ši atsakė, kad Vakarų Australijos gyventojams Balis yra pats artimiauias užsienis. Kitaip sakant, pasirinkimo nedaug.

Naujienos dėl Kamilės Australijos vizos švelniai tariant nedžiugino. Ambasados darbuotoja kantriai paaiškino, kad vizą užsakėme ne per ambasadą, o tiesiogiai internetu, todėl ji padėti negalinti. Patarė laukti, tačiau laiko laukimui liko mažai. Skrydis už kelių dienų, o leidimas būti Indonezijoje ėjo į pabaigą.

Likus dviems dienoms iki Kalėdų, turėjo būti priimtas sprendimas. Kamilei kilo mintis, kad pirmąją Kalėdų dieną į Australiją galiu skristi vienas, o ji tuo pačiu metu skris atgal į Malaiziją, kur apsistos Batu Pahate, pas mūsų bičiulį Amirą ir jo šeimą. Gavusi vizą, atskris į Australiją, kur aš, per visą tą laiką, jau būsiu suradęs mums abiems darbą.

Mintis, kad reikės skirtis nuoširdžiai neramino. Stovėjome apsikabinę gerą valandą. Galiausiai, priėjome sprendimą padėti tašką dvejonėms ir žengti į pasiruošimo etapą. Šį etapą sudarė kraustymasis į kambarį arčiau Denpasaro oro uosto, mažai naudojamų rūbų ir kitų nereikalingų daiktų išmetimas, siekiant sumažinti nešulių svorį, informacijos rinkimas.

Išaušo lemtinga diena. Atsikėlę ketvirtą valandą ryto, į oro uostą pasišnekučiuodami nukulniavome pėsti. Liko laiko perbėgti pastarojo pusmečio prisiminimais ir smalsiai paspėlioti, kur sutiksime Naujus metus.

Mano skrydis pirmas, o Kamilės - valanda vėliau. Atėjo laikas atsisveikinti. Jausmas, kad ir su nerimo prieskoniu, tačiau vis tik geras. Tai buvo naujų išbandymų pradžia. Vieni visiškai skirtingose kultūrose.

AUSTRALIJA

Pertas – didžiausias Vakarų Australijos miestas, dar vadinamas Vakarų Australijos sostine. Perte gyvena apie 1,94 mln žmonių, taigi jis yra penktas pagal dydį visame žemyne. Viena iš pagrindinių Perto savybių – tai turbūt vienas labiausiai izoliuotų miestų pasaulyje. Artimiausias didmiestis – Adelaidė, esanti už 2200 km.

Skrydžio metu ragautas kepsnys su salotomis - "vakarietiškiausias" patiekalas, kokį teko ragauti kelis pastaruosius mėnesius. Su lig pirmaisiaiss kąsniais širdis apsąlo taip, kad tas gerumas neapleido net ir pasibaigus 2,5 valandos skryžiui iš Denpasaro į Pertą.

Patikros punkte pareigūnui pasirodė įtartina tai, kad prisipažinau neturintis atgalinio bilieto. Paaiškinimas, kad ketinu improvizuoti tik sustiprino įtarimus. Matydamas, kad reikalai krypsta nenumatyta kryptimi, tvirtai pareiškiau, kad atvykau dviems savaitėm ir per tą laiką, nusipirksiu pigiausius bilietus, kokius pavyks gauti.

Toks pareiškimas matyt pasirodė užtektinai "tinkamas", todėl viskas ką liko padaryti - pateikti įrodymą, kad turiu užtektinai santaupų dviejų savaičių viešnagei gana brangioje šalyje. Toks reikalavimas nebuvo netikėtas, todėl iš kuprinės ištraukiau Balyje atsispausdintą banko sąskaitos išrašą, teigiantį, kad turiu pasitaupęs daugiau nei 3 tūkstančius eurų.

Be jokios abejonės, tokios sumos joje nebuvo nei kvapo. Pagelbėjo tėtis, paskolinęs laikinai, kol atsispausdinau išrašą. Tuo metu, tai atrodė viena iš nedaugelio išeičių, o toks australų atsargumas susijęs su tuo, kad kasmet į Australiją atvyksta tūkstančiai atvykėlių, kurie pačiais įvairiausiais būdais įsigudrina apsistoti ten, kur mažesnė tikimybė "patekti į radarus" ir pasilieka gyventi net ir pasibaigus vizos galiojimui.

Pareigūnas nusišypsojo ir palinkėjo gero kelio, kaip įprasta Australijoje, kreipdamasis "mate", kas mūsų terminais reiškia draugą-bičiulį. Iš vieno australo kaip tik buvau apie tokį kreipinį girdėjęs juokelį. Kažkas apie tai, kad gegužės 8 d. turėtų būti paskelbta Australijos necionaline švente. Kur šuo pakastas pirmieji suuos kalbantys angliškai, nes šia kalba tokia data skamba "may eight", o tariasi panašiai kaip "mate" (meit).

"Perth is perfect," (liet. Pertas yra tobulas) - pareiškė lenkas, sėdėjęs nakvynės namų foje. Kadangi taip vadinamų kuprinėtojų (angl. backpackers) į žemyną atvyksta tūkstančiai, o vietinis jaunimas taip pat nenustygstantis vietoje, nakvynės namų kultūra Australijoje labai išvystyta.

Kartais kraštai iš pažiūros atrodantys patys brangiausi iš tiesų keliaujantiems gali būti patys pigiausi jei ten yra nakvynės namų siūlančių bendrabučio tipo kambarius ir, kad ir kaip keistai tai skambėtų, prekybos centrų, kuriuose visada kažką ras net ir turintis mažiausią biudžetą. Kažkam toks centų skaičiavimas pasirodys juokingas, tačiau užkietėję kuprinėtojai, iš kurių labiausiai "pažengę" juokais vadinami "bomžturistais", supras ką turiu omenyje.

Kalėdų antrą dieną praleidau ramiai: pasivaikščiojimas Gulbių upės pakrante, jogurto su vaisiais degustavimas. Štai tarpšventiniu laikotarpiu nutariau pasileisti plaukus. Pasikroviau Malaizijoje pirktą telefoną ir Indonezijoje įsigytą išorinę bateriją ir vieną ankstų rytą leidausi į žygį.

Žygis prasidėjo ir baigėsi ten pat - Vombato (toks gyvūnas sutinkamas Australijoje) nakvynės namuose. Maršrutas driekėsi aplink Gulbių upės praplatėjimą, kuris toje vietoje labiau panašėjo į ežerą, nei į upės atkarpą. "Eismą ratu" pasirinkau ne atsitiktinai.

Toks metodas leido pamatyti pačias įvairiausias vietoves: nuo pedantiškai sutvarkyto paupio ir mažytės Heirisono salelės, kurioje tuo metu gyveno gal trys kengūros, iki gyvenamųjų rajonų, Indijos vandenyno pakrantės, pagrindinių gatvių ir nuostabių parkų.

Tai buvo pirmasis kartas gyvenime, kai įveikiau 36 kilometrų atstumą per vieną dieną. Ateityje šį atstumą daugiau nei padvigubinau, o dabar tai atrodo, kaip įprastas sekmadienio pasivaikščiojimas, tačiau tada toks žygis buvo svarus pasiekimas. Tiesa, tądien įsitikinau, kad su Australijos saule juokauti nevalia.

Žygio pagirioms atslūgus, atėjo laikas sekančiam nuotykiui - pažinčiai su vietiniais. Tam skirtose svetainėse pavyko susisiekti su trimis australais, kurie sutiko priimti vienai ar kelioms nakvynėms.

Pirmasis būtų davęs brolio buto raktus, kuris, deja, buvo labai nepatogioje vietoje. Antrasis - pagyvenęs vyriškis savo profilyje turėjęs 300 atsiliepimų, kurių pusė buvo gerų, pusė gana niūrių. Atsisakiau, nes kažkas turėjo patirtį su "lovos vabaliukais".

Galiausiai nutariau leistis į užmiestį, kur gyveno Singapūro kilmės bendraamžis australas, save vadinantis Džeimiu Kho. Į miestelį, kur gyveno vaikinas nuvažiavau traukiniu. Apsistojau dviems dienoms, per kurias aplankėme gamtos rezervatą, kurio pavadinimo dabar nepamenu ir kelis pakrantės miestelius.

Kadangi pats savęs fotografuoti nemėgstu, paprašiau Džeimio padaryti mano nuotrauką, kad turėčiau nors vieną vizualų įrodymą, ateityje priminsiantį, kad kadaise buvau Australijoje. Radęs laiko, sulyginau ją su kita fotografija, darytą Lenkijoje pirmosiomis kelionės dienomis. Rezultatas nustebino net mane patį. Pasisvėręs sužinojau, kad per pusę metų, numečiau 15 kg.

Naujųjų metų šventė Perte mažai kuo skiriasi nuo to ką įprasta matyti Vilniuje ar kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Gal tik merginų aukštakulniai dar aukštesni, o suknelės - dar labiau stabdančios kraujotaką.

Vyrams tokie stiliaus niuansai pasipiktinimo nekelia. Veikiau priešingai - skatina juos varžytis, kuris smarkiau pliaukštelės savo išrinktajai per sėdynę. Šauniausieji jaučiasi puikiai, turėdami galimybę pademonstruoti savo gebėjimą "dominuoti".

Naujieji prašvilpė su vėjeliu, o apie Kamilės vizą žinių vis dar nebuvo girdėti. Laiškai ir skambučiai į institucijas davė mažai naudos. Kokie trikdžiai darė įtaką vizos išdavimo procesui, nebuvo aišku. Buvo pasakyta, kad vienintelis kelias - toliau kantriai laukti.

Platformoje HelpX.net susisiekiau su Danieliumi - ūkininku gyvenusiu netoli Denmarko miestelio, įsikūrusio už 420 km į pietus nuo Perto. Susitarėme, kad mainais į kelias valandas pagalbos ūkyje per dieną, gausiu nakvynę ir maitinimą.

Proga gyventi su tikrų tikriausia užmiesčio australų šeima ir tuo pat metu nepatiriant išlaidų atgauti fizines jėgas, atrodė lyg iš aukštybių siųsta dovana. Be kita ko, Danielius pasisiūlė sumokėti už 100 AUD (Australijos dolerių) kainavusį autobuso bilietą, tačiau atsisakiau. Knietėjo išbandyti keliavimą autostopu.

Užmiestin išvažiavau ankstyvo rytmečio traukiniu, o tada pėsčias pasiekiau pagrindinį kelią. Ilgai laukti neteko, nes vos ištiesiau ranką, sustojo mergina, kaip tik važiavusi į Denmarką. Kas būtų pamanęs, kad visus 400 kilometrų įveiksiu be persėdimų.

Geradarė buvo 27 metų jogos mokytoja, ką tik grįžusi iš pusės metų kelionės po Indiją. Į tolimą užmiestį keliavo su tikslu aplankyti artimą draugę. Kiek vėliau sužinojau, kad tą dieną Perte kepino 42°C laipsnių karštis. Susimąsčiau, kad laiku ištrūkau.

Denmarke pasitiko Danieliaus žmona Simona ir vyriausioji dukra Hana. Tuo metu Simona laukėsi septintojo vaikelio, o dabar, po kelių metų, turi ir aštuntąjį. Viso tris sūnus ir penkias dukras.

Atvažiavus į sodybą Danielius kepė žuvį. Laip paskui paaiškėjo, pats ją buvo sugavęs. Tuo tikslu turi didelę motorinę valtį ir būrį meškeriojančių draugų, palaikančių kompaniją žvelybos pasiplaukiojimuose.

"Dabar ne pats didžiausias darbymetis, todėl šiuo metu daugiau savanorių neturime. Sausį vaikams vasaros atostogos, todėl užtenka jų pagalbos. Kartais savanorių iš įvairių šalių susirenka visas pulkas. Visi jie gyvena svečių name, kur gyvensi ir tu," - paaiškino Danielius.

Ir tikrai, atskirame name, skirtame svečiams, buvo įrengti du kambariai, turėję po kelias lovas, valgomasis su dideliu stalu per vidurį, virdulys, šaldytuvas ir viskas ko reikia patogiam gyvenimui. Apsistojau vaikinų kambaryje, kuriame daugiau niekas negyveno.

Danielius užsiminė, kad supranta jog skartu su Kamile keliaujame kelis mėnesius, tačiau jai atvykus, bus paruošta lova gretimame, merginoms skirtame, kambaryje. Tai pasirodė visiškai suprantama. Kieno namai, to ir taisyklės.

Tvarka tokia, kad kiekvieną keldavomės anksti - apie 5 valandą. Taip būdavo todėl, kad įdienojus karštis sunkiai pakeliamas. Man tai patiko, nes šiaip ar taip buvau ankstyvas paukštis. Padėdavau po 3-4 valandas per dieną su arbatos pertrauka per vidurį, todėl didžioji dienos dalis - laisva.

Darbai - patys įvairiausi. Danieliaus šeimos ūkyje auginamos daržovės ir braškės, todėl dauguma darbų susiję su augalų sodinimu, priežiūra, derliaus nuėmimu bei rūšiavimu. Visi šeimos nariai tiksliai žinojo ką daryti, todėl darbas eidavosi sparčiai.

Šeštadienį važiuodavome į miestelį, kur ūkininkų turguje Simona prekiaudavo produkcija, o vaikai veikdavo kas kam patinka: leisdavo laiką bibliotekoje, susitikdavo su draugais. Sekmadienis - bažnyčios diena.

Bažnyčia - kiek kitokia, nei įprastai įsivaizduojame. Prieš viską pasišnekučiavimas ir skani arbata, tuomet muzikinės grupės pasirodymas, oficialioji dalis su pastoriaus kalba ir galiausiai ilgesnis pasisėdėjimas su suneštinėmis vaišėmis.

Pažinčių per tokius pasisėdėjimus buvo pačių įvairiausių. Viena moteris klausė ar tiesa, kad Europa - ne tokia, kokia buvo, kad ir ką turėjo omenyje. Atsakiau, kad viskas keičiasi ir niekas niekada nėra taip pat.

Kitą kartą priėjo vyriškis ir pasiteiravo iš kur esu kilęs. Lyg norėdamas sukurti sau priminimą, tačiau gerai nenugirdęs, ant vienkartinio arbatos puodelio pasižymėjo "Slovenia". Tada užrašą pataisė į "Lithuania", bet netrukus pamiršo ir puodelį sviedė į šiukšlių dėžę.

Nepaisant iš pažiūros šmaikščių nutikimų, leisti laiką su australais man patiko. Bent jau tie keli su kuriais turėjau garbės susipažinti dvelkė vasarišku lengvumu ir atsipalaidavimu, nebūdingu mums kartais rūstiems šiauriečiams. Labiausiai įsiminė tie keli kartai, kai teko susitikti su Danieliaus tėčiu, ramybe dvelkiančiu žmogumi, stebinčiu aplinką su šypsena.

Likusią sekmadienio dalį leisdavome įvairiai. Kartais važiuodavome į vandenyno pakrantę, kur eidavome maudytis, o vyriausiasis sūnus Ezraielis savo įmantria technika įrašinėdavo bangų ošimą ir kitus gamtos garsus, kuriuos paskui panaudodavo kurdamas muziką.

Kartą kino teatre žiūrėjome ką tik pasirodžiusį animacinį filmą Moana, kitą - vakarieniavome pas Danieliaus ir Simonos draugus. Plaukti į žvejybą taip pat teko. Vakare vienam iš žvejojusių juokais prisipažinau, kad tokio galingo vyro kaip jis, nenorėčiau sutikti tamsiame skersgatvyje. Žmogus su šypsena atsakė, kad tarp mūsų šnekant, jaunystėje buvo gana grėsmingas.

Savaitės bėgo, o žinių dėl vizos nebuvo. Viso atskirai praleidome penkias savaites. Atėjo diena, kai nutarėme ilgiau nedelsti. Padaugėjus darbo ūkyje, atsirado proga padirbėti daugiau valandų ir užsidirbti bilietams bei smulkioms išlaidoms.

Nusipirkau bilietą į Kvala Lumpūrą, kur tuo metu buvo apsistojusi Kamilė. Susikroviau kuprinę, atsisveikinau su svetingai priėmusia šeimyna ir leidausi į kelią. Kelionė atgal į Perto keliu pasitaikė gerokai spalvingesnė bei labiau komplikuota nei pirmąjį kartą.

Paskutinysis vairuotojas pareiškė, kad pagrindinė problema su mumis tranzuotojais yra ta, kad pavežus vieną iš mūsų, mirties kvapas neišsivadėja dar visą savaitę. Vėliau pridūrė, kad aš dar visai pakenčiamas, pakvietė į kavinę ir pavaišino vakariene.

Po ilgos dienos, galiausiai atvykęs į oro uostą, visu ilgiu išsitiesiau and minkšto suolo ir su palengvėjimu atsidusau: Australiją palieku priaugęs 5 kilogramus ir pailsėjęs, greitai su Kamile vėl būsime kartu...

Tuo metu Malaizijoje

Vos atsisveikinome Balio oro uoste, Kamilė nužingsniavo link savųjų vartų, kur sėdo į lėktuvą, skridusį į Kvala Lumpūrą. Po kelių mėnesių prisiminusi tą dieną, užsiminė, kad išsilaipinusi oro uoste, pirmiausiai pagalvojo "ką dabar darytų Tautvydas". 

Informacijos punkte darbuotoja patarė, kaip nusigauti į nakvynės namus, kur vieta buvo rezervuota iš anksto. Pernakvojusi sėdo į autobusą, važiavusį į Batu Pahat. Ten apsistojo pas mūsų bičiulį Amirą ir jo šeimą, su kuriais praleido porą dienų.

Pamenu, kaip kalbant telefonu, Kamilė užsiminė, kad vienai svečiuotis nėra jauku. Kaip sako sena mūsų patarlė, trečią dieną ir žuvis ir svečias dvokia, todėl priėjome nutarimą, kad Naujuosius būtų gerai sutikti sostinėje.

Grįžusi į Kvala Lumpūrą, Kamilė susipažino su Chuanita - jauna moterimi iš Čilės, į Malaiziją atvykusia atostogų. Svečių namuose jos buvo kaimynės, tokį didelį miestą dviese tyrinėti jaukiau, todėl sekančias porą dienų į renginius, galerijas ir kitas lankytojų mėgstamas vietas vaikščiojo kartu.

Naujiesiems praūžus, o man apsistojus pas Danielių, Kamilė nusprendė imtis tos pačios taktikos. Platformoje HelpX.net susikūrė anketą ir kreipėsi į svečių namus ieškodama vietos savanoriauti, mainais į maistą ir apgyvendinimą.

Vieno viešbutuko savininkas pastebėjo, kad Kamilės aprašymo įrašą apie architektūros inžinerijos studijas ir darbą statinių projektavimo įmonėje. Vyras susisiekė su Kamile ir pateikė įdomų pasiūlymą. Kadangi jo viešbutis buvo įsikūręs senos statybos pastate, paprašė lazeriu išmatuoti visas patalpas ir tam skirta programa nubraižyti aukštų planus.

Už vietą bendrabučio tipo kambaryje ir minimalų maitinimą, reikėjo sumaketuoti įvairias iškabas ir informacinius ženklus, organizuoti taip vadinamus "merginų ketvirtadienius" ir atlikti kitas smulkias užduotis. Už architektūrinius brėžinius buvo sumokėta "kišenpinigiais".

Kai atvykau į Kvala Lumpūrą, Kamilė žinojo miesto centrą it savo penkis pirštus. Tai buvo ženklas, kad laikas keliauti toliau. Tuose pačiuose svečių namuose, kur Kamilė dirbo, pagyvenome dar porą dienų. Sutikome daug keliautojų, grįžusių iš Pietryčių Azijos. Australijos planui nenusisekus, nutarėme, kad tai galėtų būti kita mūsų kelionės kryptis.

Laosas

Laoso Liaudies Demokratinė Respublika – nedidukė Pietryčių Azijos valstybėlė, gyventojų skaičiumi Lietuvą lenkianti vos daugiau nei du kartus. Tarp lietuviams gerai žinomų Tailando ir Vietnamo ištįsusi šalis, jaunajai keliautojų kartai asocijuojasi su lipniaisiais ryžiais, Mekongo upės pramogomis ir begale budistų šventyklų. Nepaisant visų spalvingų patirčių, mums kelionė į milijono dramblių šalį atmintyje paliko ir vieną neigiamą prisiminimą. Laose užsikrėtėme niežais.

Luang Prabangas – vos kelias dešimtis tūkstančių gyventojų turintis miestas, pelnytai pravardžiuojamas Laoso kultūros sostine. Į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas Luang Prabangas, be kita ko, gali pasigirti itin kompaktišku ir išskirtinai išvaizdžiu oro uostu. Atvykimo dieną mažyčio lėktuvėlio keleiviai ir keli oro uosto darbuotojai buvo vienintelės dūšelės visoje teritorijoje.

Pėdinant į už poros kilometrų įsikūrusį miestą, rytmečio gaiva lepino plaučius. To neteko justi kelis pastaruosius mėnesius. Daugumoje anksčiau lankytų Azijos šalių – karšta ir drėgna. Laoso reljefas labai įvairus, todėl ir klimatas šalies šiaurėje ir pietuose šiek tiek skiriasi. Jei artėjant į pietus daugėja lygumų, tai Luang Prabangas skendi kalnų ir aukštaūgių kalvų apsuptyje.

Prancūzijos kolonijinės imperijos protektoratas

Pakeliui į senamiestį sutikome išmintingą senolį. Malonus vyriškis paaiškino, kad jo gimtojo miesto vardas reiškia Karališkąjį Budos atvaizdą. „Toks pavadinimas puikiai tinka miestui, turinčiam net 37 budistų šventyklas“, – svarstėme mes.

Skirtingi šaltiniai pateikia skirtingus duomenis, tačiau panašu, kad ryškiai oranžinius apdarus dėvinčių vienuolių Luang Prabango šventyklose įsikūrę bent keli šimtai. Jie ten gyvena, medituoja ir mokosi. Kai kurie jau sulaukę garbaus amžiaus, o kiti – vos už kibirą didesni.

Atvykus į miesto centrą paaiškėjo, kad senamiestis – ne vien tradicine architektūra garsus. Tarp auksu tviskančių šventyklų ir vienuolynų, maištingai stūkso prieš gerą šimtmetį prancūzų statyti pastatai. Pastarųjų čia pridygo dar tais laikais, kai Laosas buvo Prancūzijos kolonijinės imperijos protektoratas.

Tai paaiškina, kodėl visos gatvelės knibždėte knibžda turistais iš šios Vakarų Europos šalies. Prancūzų turistai čia noriai lankosi, o lig soties prisivaikščioję, susirenka mažose kavinukėse ir svajingai diskutuoja apie šlovingą savo tautos praeitį.

Nam Khan bambukų tiltas

Mekongas – viena garsiausių pasaulio upių, pagal ilgį užimanti dvyliktą vietą Žemės planetoje. Laimingi Luang Prabango gyventojai gali džiaugtis net dviem upėmis: pačiu Mekongu ir iš jo ištekančia Nam Khan. Per pastarąją persikelti ir kitoje pusėje įsikūrusią šventyklą aplankyti galima perėjus garsųjį Nam Khan bambukų tiltą. Primityvus tiltelis minimas bene visuose rašytiniuose kelionių vadovuose.

Teko girdėti, kad šis paprastas, bet tvirtas tiltas lietinguoju metų laiku būna visiškai užliejamas, o sausuoju – vėl atstatomas. Už galimybę naudotis tiltu imamas nedidelis mokestis. Tai netaikoma tik gyventojų itin gerbiamiems vienuoliams. Surinkta pinigų suma tenka kasmet bambukinę konstrukciją atstatančiai šeimai. Nepatinka mokėti – visada gali plaukti.

Kaip jau turbūt supratote, vienuoliai – neatskiriama šio svarbaus Laoso traukos centro įvaizdžio dalis. Domėtis jų gyvenimu atvyksta turistai iš tolimiausių pasaulio kampelių. Kai kurie lankytojai įsigudrina ateiti ankstų rytą, saulei tekant.

Tokiu metu nereikia stumdytis pečiais su ilgiau pasnausti mėgstančiais kolegomis. Taip pat su tais, kurių jautrūs organizmai ankstų rytą vis dar „skelbia revoliucijas“ po gausios vakarienės Luang Prabango naktiniame turguje. Privalu paminėti, jog tai ne vienintelė priežastis keltis anksti. Antroji – aukojimo vienuoliams ceremonija.

Aukojimo vienuoliams ceremonija

Luang Prabango aukojimo vienuoliams ceremonija – per amžius amžinuosius gyvuojanti tradicija. Eisena prasideda penktą valandą ryto, prie senamiesčio turgavietės. Eilute išsidėstę vienuoliai lėtu žingsniu pėdina miesto gatvėmis, o ant žemės ar mažų kėdučių susėdę vietiniai ir naujų potyrių ištroškę miesto svečiai į jų krepšelius krauna aukas.

Iš pirmo žvilgsnio, tradicija atrodo be galo graži. Kiek vėliau ima aiškėti tamsioji medalio pusė. Minios fotografų be atvangos „pleškina“ blykstėmis tiesiai vienuoliams į akis. Kai kurie vakariečiai ryžtasi sugėdinti tautiečius. Fenomenalią kantrybę ir nuolankumą rodantys vienuoliai, nepaisant visko, nesustodami juda pirmyn. Jų kuklūs krepšeliai beregint prisipildo ne tik vertingais produktais, bet ir beverčiais saldumynais. Taip ir dantis galima pamesti.

Tiesa tokia, kad šios, kadaise buvusios griežtai religinės apeigos, šiuo metu didžiąja dalimi yra pasirodymas skirtas turistams. Teko girdėti, kad vienuoliams panorėjus šios kasdienės tradicijos atsisakyti, Laoso valdžia nesutiko. Jiems buvo pasakyta, kad tokiu atveju paprasti vyrai būtų apkirpti trumpai, aprengti vienuolių rūbais ir tęstų kasdienį šou. Turistai noriai dalyvauja, o vietos prekeiviams, tai puiki proga pasipelnyti.

Ką dar įdomaus lankytojai gali pamatyti atvykę į šį miestą? Pačiame senamiesčio centre rymo, aukštai virš miesto iškėlęs galvą, didingasis Phou Si kalnas. Kalno viršūnėje turistų akis džiugina įspūdinga budistų šventykla. Viena populiariausių kalno atrakcijų – paukštelio paleidimas į laisvę. Mažyčiuose narveliuose įkalintus paukštelius galima įsigyti kalno apačioje, o paleisti juos įprasta – pačiame viršuje. Kad ir kaip tai atrodytų nehumaniška, kuo daugiau vakariečių perka, tuo daugiau vargšelių sugaunama.

Vang viengas – puikus pasirinkimas vakarėlių liūtams

Vingiuotais keliukais dardėjus kelias valandas, galų gale prieš akis išdygo kukli Vang Viengo autobusų stotis. Vos 25 tūkstančius gyventojų skaičiuojantis miestelis kadaise tarnavo, kaip tarpinė stotelė tarp Luang Prabango ir sostinės Vientiano. Šiais laikais, tai keliautojų mėgstama poilsio vieta.

Tiesa, ne visiems pailsėti rūpi. Vang Viengas garsėja audringais vakarėliais, pigiu „Beer Lao“ alumi ir galimybe pasiplaukioti Mekongo upe kanoja ar paprasčiausia padanga. Vakare būriai išvargusių nuotykių ieškotojų skuba į dešimtis paupyje įrengtų lauko kavinių ir restoranų.

Garbaus amžiaus keliautojai skundžiasi. Ramybę trikdo kai kuriose nakvynės vietose organizuojami naktiniai vakarėliai, kurių metu už fiksuotą mokestį suteikiama galimybė lėbauti ir vartoti alkoholį iki paryčių. Vang Viengas – savotiška Laoso pramogų sostinė.

Laosas geba įtikti kiekvieno keliautojo poreikiams. Čia veiklos ras tiek gamtos mylėtojai, tiek nuotykių ieškotojai. Besidomintys Pietryčių Azijos istorija ar Laoso gyventojų buitimi, taip pat neliks nuskriausti. Galimybių yra pačių įvairiausių, o jas apriboti gali tik kukli pačių keliautojų fantazija.

Žmogus nusprendė: keliaus visą gyvenimą

Ne vien viešbučiuose ir svečių namuose gyvena Vang Viengo svečiai. Tyrinėjant atokias priemiesčio gatveles, dėmesį patraukė iškaba su užrašu „Paupio sodų nameliai“. Iš teritorijos sklido nuotaikingos dainos. Pasirodo, grupelė jaunuolių įsigudrino padainuoti ir pasėdėti prie laužo viduryje baltos dienos. „Puiki vieta apsistoti“, – pamąstėme mes.

Kur buvus, kur nebuvus prisistatė teritorijos šeimininkė. Mokestis už palapinės nuomą ir žemės lopinėlį jai pasistatyti – lygiai du eurai. Ilgų kelionės mėnesių nualintą ir rumuniško arklio apkramtytą palapinę turėjome patys. Tai sužinojusi, maloni ponia teikėsi pritaikyti 50 proc. nuolaidą. „Kokia Jūs šauni. Linkime dar 50 milijonų metų nugyventi“, – palinkėjome mes. „Oi ačiū, bet būtų per ilgai. Vyras pabostų…“, – paaiškino stovyklavietės šeimininkė ir žvilgsniu parodė, kur galime įsikurti.

Baigę statybos darbus, suskubome nusifotografuoti prisiminimui. It kiškis iš kopūstų iš kažkur išdygo nepažįstamas vyriškis. Džentelmenas pasirodė esąs gerbiamas lyno akrobatas iš Prancūzijos. „Mus sieja vienas bendras dalykas – vešlių garbanų nebūtis“, – leidau sau pastebėti menkutį panašumą. Žmogui toks pastabumas paliko teigiamą įspūdį. „Kaip pirštu į akį“, – tarė jis.

Išmėginti jėgas atliekant akrobatinius triukus knietėjo nuo vaikystės. Tokia pažintis – puiki proga įgyvendinti seną svajonę. Treniruotės metu sužinojome, kokie vėjai mūsų naują bičiulį atvedė į tolimąjį Laosą. Pasirodo, dėl to kaltas visai neseniai patirtas vyriškio nušvitimas. Jo metu žmogus suvokė savo gyvenimo misiją: keliaus, kol dūšia paliks kūną ir džiugins svietą gerais darbais. Duonai užsidirbs įspūdingais pasirodymais.

Patiks gamtos mylėtojams

Vang Viengo apylinkės garsios motulės Žemės stebuklais ir išskirtiniu gamtos žavesiu. Ramus pasivaikščiojimas – puiki meditacija. Pėdindami smėlėtu takeliu, atsidūrėme milijonus metų toje pačioje vietoje rymančių kalnų apsuptyje. „Keičiasi kartos, o jie vis dar čia…“, – susimąstėme mes.

Pakeliui į netoliese buvusias olas, kelią pastojo skurdžioje ganykloje besiganančios karvutės, be atvangos rupšnojančios išblukusią žolę. Šie gyvuliai Laose kažkuo ypatingi. Užsižiūri į vandenynų gilumo stiklines akis ir nejučia patiki, kad dvyloji geba skaityti tavo mintis.

Neturėdamas transporto priemonės, išvysi tik greta miestelio esančias vietas. Nori pasimaudyti Mėlynojoje lagūnoje? Pastaroji ir kitos apylinkės įžymybės išsibarsčiusios kelių dešimčių kilometrų spinduliu. Dauguma miesto svečių renkasi sėsti ant dviračio ar motociklo.

Išsinuomoti plieninį žirgą Vang Vienge lengva, kaip niekur kitur. Užsigeidę tai padaryti vakariečiai būna priversti pasikrapštyti pakaušį ir gerokai susimąstyti. Kyla klausimas ar palikti užstatui asmens dokumentą – teisingas sprendimas. Panašu, kad dauguma pasiryžta, nes vietos verslininkų stalčiai užkimšti užsieniečių pasais.

Gamtos stebuklų Vang Viengo apylinkėse apstu, bet yra kelios pagrindinės. Viena geriausiai išreklamuotų – įspūdinga Tham Phu Kham ola. Norintys ten patekti, turi 15 minučių kopti stačiomis akmeninėmis pakopomis. Prie įėjimo – mažytė budistų šventyklėlė, o visa ola tokio dydžio, kad apsukrūs Vilniaus verslininkai be vargo viduje pastatytų kelis daugiaaukščius namus. Kuo giliau eini, tuo saulės spindulių mažiau.

Budos parkas: įkurtas šamano

Vieną gražų vakarą užklydome į naktinį Vientiano turgų. Tamsiuoju paros metu Laoso sostinė tiesiog knibžda gyvybe. Visi mėgina kažką nupirkti ar parduoti. Kaip bebūtų, žmonių klegesys nesugeba nustelbti iš Mekongo upės pakrantės sklindančios muzikos.

Kiekvieną mielą vakarą keli šimtai sveikuolių susirenka toje pačioje vietoje aerobikos seansui. Kiekvienas į tam skirtą dėžutę įmeta pinigėlį ir prasideda linksmybės. Pagal ritmą šoka tiek mažos mergytės, tiek garbingo amžiaus damos, tiek solidūs dėdės.

Besidžiaugiant žmonių šypsenomis dėmesį patraukė didžiulis reklaminis plakatas. Tai buvo Vientiano Budos parko reklama. Gimė idėja pasilikti mieste paskutinei dienai ir aplankyti šią išskirtinę vietą, kurią pasak vietinių, įkūrė labai ypatingas žmogus.

Kitą rytą prie parko vartų atvykome surūdijusiu, tačiau savo darbą vis dar atliekančiu senoviniu autobusiuku. Kelių pastarųjų dienų klimato pokytis akivaizdus. Kuo toliau į pietus – tuo šilčiau. Nusimatė alinanti diena, o budistinių ir hinduistinių eksponatų apžiūrėti buvo galima apie du šimtus. Vientiano Budos parkas, dar žinomas, kaip Xieng Khuan. Išvertus į lietuvių kalbą, parko pavadinimas reiškia Dvasių miestą. 1958 metais Budos parką įkūrė žmogus vardu Luang Pu Sulilat. Sulilatas buvo žynys – šamanas.

Ypatingas menininko kūrybos bruožas buvo toks, kad kurdamas skulptūras stengėsi sujungti budizmą su hinduizmu į darnią visumą. 1975 metais, persikėlęs gyventi į Tailandą, kitoje Mekongo upės pusėje, šamanas įkūrė panašų skulptūrų parką, kurį pavadino Sala Keoku

Pakeleivingais automobiliais į Keturis tūkstančius salų

Si Phan Don arba tiesiog Keturi tūkstančiai salų – grupė Mekongo upės salelių prie pat Laoso-Kambodžos sienos. Geriausia ten lankytis sausuoju metų laiku, nes lietinguoju mažosios salelės visiškai užliejamos. Salyną nuo sostinės skiria nei daug nei mažai – aštuoni šimtai kilometrų. Puikus būdas pažinti vietinius – keliauti pakeleivingais automobiliais.

Pradžia visada sunkiausia. Viena garbaus amžiaus, tačiau itin jaunatviško būdo moterytė neapsikentusi priėjo ir paaiškino, ką turėtume daryti nenorėdami sulaukti žilos senatvės, kol kas nors teiksis sustoti. Pasak jos, laikyti ištiesus ranką nepakaks: vairuotojai nekreips dėmesio. Išklausėme instrukciją, kaip taisyklingai mosikuoti ranka aukštyn ir žemyn it pašėlus. Po valandžiukės jautėmės lyg tikri šios srities specialistai.

Visus vairuotojus siejo keli bendri bruožai: gerai kalbėjo angliškai ir rusiškai bei puikiai žinojo Lietuvą. Kaip paskui paaiškėjo, prieš kelis dešimtmečius, jų jaunystės metais, Laosas dar negalėjo pasigirti aukšto lygio mokymo įstaigomis. Viena iš nedaugelio galimybių siekti mokslo aukštumų – vykti studijuoti į Tarybų sąjungą. Grįžę į tėvynę, intelektualai be vargo gaudavo aukštas pozicijas valstybinėse įstaigose. Laikams keičiantis kai kurie iš jų ėmė steigti verslus. Šiomis dienomis šie žmonės finansine padėtimi gerokai lenkia vidurinį sluoksnį.

Įvairaus plauko menininkų rojus

Kadaise teko girdėti, kad Keturi tūkstančiai salų – savotiškas menininkų rojus. Neretai pasitaiko, kad žmonės atvyksta čia kelioms dienoms, o pasilieka keliems metams. Gyventojai laimingi, oras visuomet šiltas, kaimeliai ne itin civilizuoti, bet tuo ir įdomūs.

Vieni atvyksta susipažinti su Laoso kultūra ar pailsėti nuo miesto šurmulio, kiti – rašo knygas, tapo ar užsiima kita kūrybine veikla. Yra ir tokių, kurie dirba nuotoliniu būdu: įvairūs programuotojai, internetinių svetainių kūrėjai ar jų administratoriai. Juos čia privilioja vakarietiškais standartais nedidelės gyvenimo išlaidos ir puiki aplinka atsiduoti kūrybai.

Iš visos gausybės Mekongo salų, garsiausios yra trys: Don Det, Don Khon ir Don Khong. Kiekviena turi savitų bruožų. Pirmojoje apsistoti mėgsta taupiausi keliautojai ir mėgėjai pasilinksminti. Dviviečio kambariuko nuoma kainuoja vos kelis eurus už naktį. Iš čia į kiek prašmatnesnę kaimyninę Don Khon galima nesunkiai nuvykti dviračiu, pėstute ar praėjusį amžių menančiu viešuoju transportu. Dvi salas jungia tiltas, senais laikais statytas prancūzų.

Don Khon – turtinga tiek gamtine, tiek kitomis prasmėmis. Čia labiausiai apsistoti linkę vidutinio amžiaus žmonės, nenusiteikę audringiems vakarėliams ir galintys sau leisti kiek didesnę prabangą. Salos lankytojai turi galimybę pasisemti jėgų poilsiaudami prie dieną naktį šniokščiančių krioklių bei susipažinti su įdomiais žmonėmis iš viso pasaulio.

Don Khong – pati didžiausia iš visų trijų. Ši sala itin vertinama garbaus amžiaus keliautojų. Jaukūs restoranai, išsidėstę Mekongo upės pakrantėje, gausus viešbučių ir nakvynės namų pasirinkimas bei galimybė išsinuomotu motociklu ištyrinėti atokiausius salos kampelius kiekvienais metais privilioja būrius lankytojų. Šaunus pasirinkimas keliaujantiems su šeimomis.

Daugeliui Keturi tūkstančiai salų būna paskutinė stotelė, prieš tęsiant kelionę į kaimyninę Kambodžą. Tokiu atveju būtina nepamiršti išleisti likusius Laoso kipus arba konvertuoti į kitą valiutą, nes už šios šalies ribų to padaryti nepavyks. Jei vis tik liks keli tūkstančiai piniginių vienetų – ne bėda. Galima pasilikti prisiminimui. Juk 9740 kipų viso labo verti vos 1 euro. Kol kiti ruošėsi kelionei į pietus, mums atėjo metas brautis į šalies gilumą ir lėtai judėti Vietnamo link.

Kelionė į Bolaveno plynaukštę

Bolaveno plynaukštė – regionas Laoso pietuose, esantis aukštai virš jūros lygio. Dėl didelės altitudės, čia keliais laipsniais vėsiau nei bet kur kitur šalyje. Nemėgstantiems alinančių karščių, tai tikrų tikriausias rojaus kampelis.

Vietovardis Bolaven veikiausiai kilo nuo Laven etninės grupės vardo. Kadaise Laven gentys dominavo visame regione. Laikui bėgant asimiliavosi su Lao etnine grupe, kuri šiuo metu sudaro apie 60 procentų visos Laoso populiacijos.

Tvarkydami formalumus kaimyninio Vietnamo vizai gauti turėjome garbės susipažinti su vienu šauniu sportininku iš Italijos. Vyriškis dviračiu aplankė kelias dešimtis Bolaveno regiono krioklių. Nuoširdžiai rekomendavo ten apsilankyti ir mums. Tiesa, ne vien dėl kraštovaizdžio, bet ir dėl gaivaus oro, kurio pastarosiomis dienomis taip trūko.

„Tik čia nevažiuokite. Prieš keletą dienų, šioje vietoje, jaunimėlis „išmontavo“ vienam keliautojui dantis“, – bedė pirštu į žemėlapį. Išsirinkome tris populiariausius regiono krioklius, metų metais šniokščiančius prie mažyčio Tad Lo kaimelio. Teliko tikėtis, jog vietiniai bus nusiteikę geranoriškai.

Trečiasis Niutono dėsnis

Mokyklos laikais turėjau didelę bėdą. Mėgau fizikos pamokas, tačiau metai po metų iškildavo vis tas pats klausimas: kaip įsiminti tris Niutono dėsnius ir nemaišyti vieno su kitu. Kas galėjo pagalvoti, kad Niutono dėsnius, ko gero visam likusiam gyvenimui, įsidėmėsiu atvykęs į egzotiškąją Bolaveno plynaukštę.

Tad Lo kaimelis pasitiko puikiu oru ir būriais laisvai besiganančių gyvulių. Šeimininkės ruošė maistą, vyrai užsiėmė kitais buities darbais, o pulkeliai norinčių atsigaivinti vaikų tuo metu pliuškenosi upelyje. Drąsiausieji – prausėsi po krintančiu Tad Hang krioklio vandeniu. Stebint šį reiškinį ėmė kilti pavydas, o kur jis ten ir problemos.

Išsirinkau, kaip pats maniau, pačią saugiausią vietą. Kamilė tuo metu fiksavo įvykį vaizdo kamera. Kilo nenumaldomas noras išsitiesti, išpūsti krūtinę ir pasirodyti visokeriopai didvyrišku: juk žmonės žiūrės. Beribis išdidumas ir jaunatviška arogancija – blogio pranašai. Neįvertinau kaip stiklas lygių uolienų slidumo ir buvau beregint nuplautas it bejėgis šapelis.

Trečiasis Niutono dėsnis teigia: jei vienas kūnas kokio nors dydžio jėga paveikia kitą kūną, tai tas kitas kūnas pirmąjį taip pat paveikia tokio pat dydžio tik priešingos krypties jėga. Kitais žodžiais tariant, kokia jėga Žemė traukia krintantį žmogų, tokia pat jėga ir žmogaus kūnas traukia Žemę. Pagal antrąjį Niutono dėsnį dėl milžiniškos Žemės masės jai to kūno suteiktas pagreitis toks mažas, kad ji praktiškai net nepajuda iš vietos, o žmogaus kūno masė tokia maža, kad jis dėl tos pat jėgos krinta žemyn galva į akmenis.

Čia ir vėl pasireiškia veiksmo ir atoveikio dėsnis: kokia jėga ta galva smogia akmeniui, tokia pačia – gauna atgal. Makaulėje sumontuoti milijonai skausmo receptorių siunčia signalą į smegenis ir tokiu būdu atmintyje įrašomas neišdildomas prisiminimas. Kiek vėliau tokia patirtis nuodugniai apdorojama ir visas šis nemalonus įvykis tampa neįkainojama pamoka.

Kaip užsikrėtėme niežais

Turbūt daugeliui pažįstama situacija, kai įsigyjame naujutėlaitį mobilųjį telefoną ir pirmąją dieną elgiamės su juo lyg su gyva būtybe. Tausojame jį, rūpinamės, kad įrenginys nepatirtų nė menkiausios skriaudos. Kaip bebūtų, praėjus mėnesiui ar dviem, apie tai net nebesusimąstome. Panašiai būna ir keliaujant.

Tarp kelionės, kai išvyksti savaitei ir kelionės, kai kelyje tikrąja to žodžio prasme gyveni daugelį mėnesių yra didžiulis skirtumas. Jei pirmosiomis dienomis akylai stebi aplinką, įtariai žiūri į sutiktus žmones, visokeriopai rūpiniesi savo ir partnerio sveikata ir saugumu, tai bėgant laikui tas savisaugos instinktas užmiega žiemos miegu. Taip nutiko ir mums.

Viena Tad Lo kaimo močiutė drauge su šeima įkūrė verslą: lauke įrengė savotišką restoranėlį, o palėpėje – bendrabučio tipo kambarį su begale dvigulių lovų. Šiokį tokį privatumo jausmą suteikia tam tikros medžiaginės uždangos, imituojančios mažyčių atskirų miegamųjų sienas.

Svarbu paminėti, kad šiuo metu tai vieni populiariausių svečių namų visame kaimelyje, siūlantys nakvynę itin patrauklia kaina – 2.5 Eur dviem žmonėms nakčiai. Kaip paskui paaiškėjo, vienintelis minusas – užvalkalai ten labai retai keičiami. Puiki terpė veistis parazitams. Tiesa, apie tokį dalyką net nesusimąstėme.

Pirmieji ženklai pasirodė pirmąją naktį. Ankstų rytą ėmė beprotiškai niežėti kojų pirštus ir blauzdas. Kad galėjome užsikrėsti parazitais tada dar neįtarėme: gal niežti nuo neaiškios patalynės, o gal priešingai – alergija nuo neaiškaus muilo, įsigyto iš vietos prekybininko. Atsikėlus ryte niežulys dingo. Viskas tapo aišku tik sekančią naktį.

Niežėjimas tapo sunkiai pakeliamas. Tam tikrose vietose atsirado rausvų taškiukų. Pabudęs išgirdau, kad gretimose lovose nakvoję europiečiai keliautojai kasėsi lyg pašėlę. Galvoje kirbėjo vienintelė mintis: vos išaušus „nešime muilą“ neatsigręždami atgal.

Kitą dieną persikraustėme į kur kas jaukesnį viešbutuką upės pakrantėje. Puolėme viską skalbti ūkišku muilu ir nieko nelaukdami apsilankėme vaistinėje. Mėginti vaistininkei paaiškinti simptomus naudojant vien internetinį žodyną – įdomi patirtis. Vaistinės darbuotoja neatrodė nustebusi ir akimirksniu iš stalčiaus ištraukė niežams gydyti skirtą tepalą.

Kelionę į Vietnamą teko kuriam laikui atidėti. Nesinorėjo užkrėsti aplinkinių. Įsigytu tepalu gydėmės kelias dienas, o paskui dar ilgą laiką naudojome profilaktiškai. Tuo metu toks įvykis atrodė lyg didžiulė bausmė, bet dabar, praėjus ilgam laikui, neigiamos emocijos pasimiršo ir atmintyje išliko tik tai kas gero nutiko. Apie šį įvykį prisimena tik seni dienoraščio įrašai. Visur galima įžvelgti pamoką. Higienos sąskaita taupyti nevalia!

Vietnamas

Prieš kelionę į Vietnamą, į rankas papuolė gerai žinomo keliautojo slapyvardžiu „Indie Traveller“ pasakojimas. Vaikinas, kurio tikrasis vardas Marekas, per savo karjerą aplankęs daugiau nei 50 šalių, savo nuotykius Vietname apibūdino maždaug taip:

- Per vieną mėnesį buvau apgautas žmonių, prisistačiusių organizacijos „Raudonasis kryžius“ nariais, įsivėliau į konfliktą su taksi vairuotoju, už penkių minučių kelionę pareikalavusiu 80$, restoranuose n kartų kilo nesusipratimų dėl netikėtai išaugusių kainų. Lyg to būtų maža, beždžionė pavogė mano alų...

Pasak kai kurių šaltinių, mūsų keliavimo metais, iš visų apsilankiusiųjų Vietname, tik 5% nuspręsdavo grįžti antrą kartą. Pasak tų pačių šaltinių, Tailande antrą kartą apsilankyti susigundydavo apie 50% turistų. Nežinia, kiek tame tiesos, bet skaičiai kurstė smalsumą.

Pirmą kartą gyvenime teko važiuoti "miegamuoju autobusu". Tai toks autobusas, kuriame trimis eilėmis dviem aukštais išdėstyti siauri gultai. Aukštaūgiui pilnai kojų ištiesti nėra šansų, tačiau aštuonių valandų kelionėje prigulti gera net ir gimdymo pozicijoje.

Pro langus žvalgytis smagu, bet dalį kelio vaizdai monotoniški. Tuo reikalu pagelbėjo sudoku galvosūkiai, kurios įsigijome Kvala Lumpūre. Taupumo sumetimais knygelę pirkome vieną, todėl kas kartą rengiant varžybas, būdavo reikalinga galvosūkį kopijuoti. Abu spręsdavome vienodą ir žiūrėdavome, kuris susidoros pirmas.

Prajuokino Vietnamo pasienio pareigūnai. Tiek vaikinų, tiek merginų šio bei to klausinėjo, tačiau visoms merginoms užduotas tas pats klausimas galėjo būti atsakyytas vieninteliu žodžiu - taip arba ne. O štai mus, kamantinėjo kaip reikiant. Ties mano pasu sustojo dar ir todėl, kad įdomi pasirodė Irano viza. Galiausiai, praleido visus iki vieno.

Hujė

Vos kirtus sieną, kraštovaizdis pasikeitė. Nuobodžias Laoso kalvas pakeitė galingi Vietnamo kalnai. Būtent kalnai ir džiunglės priminė visus iki tol matytus filmus apie Vietnamo karą, kuris, beje, Vietname vadinamas „Amerikos karu“.

Nesunku įsivaizduot virš šių kalnų praskrendančius sraigtasparnius, džiunglėse šmėžuojančias bambukines Vietnamo karių skrybėles, vijoklių ir medžių tankmėje vykstančius įnirtingus mūšius, kuriuose nelaimi niekas.

Prasiskynę kelią pro džiungles, atvykome į Hujės miestą. Laikotarpiu tarp 1802 ir 1945m. Hujė buvo Vietnamo sostinė, ir karališkosios šeimos gyvenamoji vieta. Būtent čia vyko vienas kruviniausių Vietnamo karo mūšių. Amerikiečiai mėgsta tą epizodą vadinti konfliktu, nes karo JAV kongresas taip ir nepaskelbė.

Kol kuičiausi prie bankomato, Kamilė susipažino su kažkokiu verslininku. Motociklu privažiavęs vyriškis pašnibždomis pasidomėjo ar ši nenorinti atsipalaiduoti ir patraukti dūmelį. „Turiu geros žolytės, labai kokybiška!“ - tvirtino jis. Per artimiausias dienas identiškų situacijų pasitaikė viso septynis kartus.

Po ilgos dienos skrandžiai traukė graudžią dainą. Laose įsigijus keletą dujų balionėlių, tapo įprasta maistą gamintis patiems, tačiau šį kartą valgykloje vakarieniauti pasirodė pigiau.

Vietnamietiškų patiekalų asortimentas platus, bet nuo ryžių, kaip ir kitur Azijoje, pabėgti sunku. Vietname su maistu yra taip: nepatinka ryžiai - valgyk vikšrus. Pastarųjų kilogramas Hujės prekybos centre kainuoja tris eurus.

Aš žmogus paprastas: man tinka ir ryžiai. Su Kamile yra panašiai, tačiau kai kurių prieskoninių žolelių ji nemėgsta. Šis kartas, kai pavalgyti užsukome į pirmą pasitaikiusį restoranėlį, ne išimtis, todėl visus specifinį skonį turinčius pagardus transportavo į mano lėkštę.

Greta prisėdo pusamžių europietiškos išvaizdos keliautojų porelė. Vyriškis prasitarė, kad pastaraisiais mėnesiais turėjo rimtų problemų su virškinimu. Jo teigimu, Vietnamo maistas jam tiko.

"Suvalgei ir gali lėkti," - sakė jis. "Sunkumo nėra ir nereikia prigulti."

Hujės mieste teko išmesti inkarą beveik savaitei. Tokiose kelionėse, didžiąją laiko dalį užima paprastų buitinių klausimų sprendimas: kur nusipirkti binto ar dujų viryklėlei, kur pasikrauti elektroninius prietaisus, kaip gauti vizą ir t.t. Šį kartą prireikė remontuoti sugedusį kompiuterį, kuris mums abiems buvo pagrindinis įrankis tinklaraščio rašymo ir filmukų montažo veikloje.

Šioje srityje nuolat kilo keblumų. Dėvėtas telefonas, įsigytas Melakoje, "iškepė" krovimo metu, viešint vienuose iš Vientiano nakvynės namų. Pirmasis kompiuteris, keliavęs kartu nuo pat pradžių, buvo lengvas ir kompaktiškas, tačiau taip pat neatlaikė kelionės iššūkių. Antrąjį, įsigytą Laose, pažeidžiau pats, peiliu ardydamas korpusą.

Keli keliautojai rekomendavo miesto pakraštyje įsikūrusį meistrą. Pasak jų, jaunas vyras ne tik buvo geras šios srities specialistas, bet ir puikiai kalbėjo angliškai. Pasakyta - padaryta. Antrąją dieną, po dešimties kilometrų žygio, priėjome minėtas dirbtuves, tūnančias giliai mažyčių privačių namelių, sandėliukų ir garažų rajone.

Įvertinęs situaciją, vyras pasikrapštė smilkinį ir glaustai apibendrino: Laoso meistrai sulitavo tai, kas neturėjo būti sulituota ir jei nepavyks šių "kliurkų" atsekti, teks pirkti naują motininę plokštę. Kompiuteris buvo gamintas Kinijos rinkai, todėl ir plokštės ne išmatavimai nestandartiniai, o siuntimas gali trukti kelias darbo dienas.

Kelios dienos praėjo ir atėjo metas teisybės akimirkai. Šį kartą kulniavau vienas, kol Kamilė ruošė viską kelionei. Trumpai tariant, kompiuterio sutaisyti nepavyko, todėl grįžau su kitu, kurį gavau išmainęs du neveikiančius su nedidele priemoka.

Laimingi turėdami įrankį, kibome į darbus. Kamilė pastebėjo, kad už 40$ iš Kinijos parsiųsta veiksmo video kamera filmavo vis prasčiau. Vaizdai - pilkšvi ir išblukę, garsas - klaikus. Šiuo klausimu nutarta neišlaidauti, nes Kamilės Australijos vizai taip ir neatėjus ir nepavykus planui keletą mėnesių ten padirbėti, resursai ėjo į pabaigą.

Hojanas

Sekanti stotelė - Hojanas, miestas žymus ne tik tradicine medine architektūra ir šventyklomis, bet ir aibe mažų parduotuvėlių-dirbtuvėlių, kuriose naują, klientui individualiai pritaikytą kostiumą ar odinius sandalus vietiniai meistrai pasiuva per dieną.

Hojane kadaise lankėsi du žinomi lietuvių keliautojai. Iš jų apie šį miestą ir išgirdau. Pats būdamas čia, supratau, kokio aukšto profesionalumo yra ne tik šie video reportažus kuriantys keliautojai, bet ir visa jų filmavimo-montažo komanda.

Vyrų sukurtame filme apie Hojaną, buvo meistriškai išvengta šmėžuojančių turistų veidų, o jų čia lyg Labanoro girioje medžių. Pamenu, žiūrint tą epizodą, susidarė toks vaizdas, kad blyškiaveidžių čia lyg nebūta. Tuo metu įsivaizdavau, kaip vieną dieną atvykęs Hojaną, patenku į tą "tikrąjį" filmuose matytą Vietnamą: su bambukinėmis skrybėlėmis ir tik vietnamietiškai kalbančiaus seneliukais.

O iš tiesų, bent jau mūsų vizito metu, turistų knibždėjo kiekviename senamiesčio skersgatvyje. Ten, kur pastarųjų buvo tankiausiai, tik kur ne kur galėjai įžvelgti kokią vietnamietę močiutę, daržovėmis nukrautu vežimėliu, meistriškai besiskinančią kelią pro plačius europiečių pečius.

Nepaisant visko, Hojanas turėjo savito žavesio. Ne veltui traukė lankytojus lyg muses prie šviesos. Teko sutikti belgų, olandų ir vokiečių raitų motociklais, kuriuos, anot jų, Vietname įsigyti gana paprasta.

Tokie entuziastai atvyksta čia tik su kuprine, įsigyja seną plieninį žirgą ir suka ratus per Vietnamą, Laosą, o tada grįžę į pradinį tašką ir vėl jį parduoda. Pamenu, kartą tokie grįžusieji savo naudotus, bet naudojimui vis dar tinkamus plieninius monstrus už pusdykę pirkti siūlė ir mums.

Po kelių dienų priėjome kryžkelę. Variantai buvo du: toliau keliauti į pietus, link garsiojo Hošimino, anksčiau vadinto Saigonu, ar lyg kregždutėms ore keisti kryptį ir traukti Hanojaus link. Kažkam gal ir sunku bus patikėti, bet jei gerai pamenu, metėme monetą.

Hanojus

4 valanda ryto. Rūkas. Gaiva. Po tiek mėnesių, batai, kad ir pavargę, bet nedidelėms baloms vis dar atsparūs. Kurį laiką ėjus tamsiu skersgatviu, prieš akis išdygo aukšti laiptai. Pajudinus dvigubas duris ir pro tarpą išvydus iš kitos pusės ant rankenų kabančią spyną, tapo aišku: šeimininkė dar ilsisi.

Kažkokiu būdu atsidūrėme prie ežero, kurį vietiniai vadina Hoan Kiem. Kažkoks keistas jausmas. Atrodo, kad tas pilkšvas niūrumo apsiaustas - tik triukas, apgaulė netreniruotoms akims. Iš lietuje sumirkusių gatvelių ėmė dygti žmonės. Buvo keistai jauku.

Iš tikro, tai miestas taip ir nebuvo užmigęs. Tamsiuoju metu sumažino greitį, o nuo ankstyvo rytmečio ėmė spartėti ir taip iki vėl ateis pusiaunaktis, o tada - ir vėl ims palengva slopti. Taip ir siūbuoja diena po dienos, kaip ir viskas pasaulyje.

Aplink ežerą vienas po kito renkosi vyresnioji karta. Netoliese vyriškis giliai kvėpavo o tada - vienui vienas atliko tam tikrus pratimus. Tuo metu, jaunatviškos damos rinkosi į būrelius: laikas šokių pamokoms ar rytmečio mankštai.

Paskutiniai kėlėsi ilgiau pagulėti linkę turistai. Papusryčiavę skubėjo aplankyti Hanojaus įžymybių. Viena tokių yra žymusis Hoan Kiem, kurio pavadinimas lietuviškai reiškia "Kardo ežeras".

Tokį vardą ežeras gavo dėl legendos, kurioje žvejys tinklu ištraukė kardą, kuris tam tikrais būdais pateko į rankas didvyriui, šiuo kardu nugalėjusiam kinų užkariautojus. Didvyris tapo Vietnamo karaliumi, o kardas grįžo į ežerą.

Prancūzai mėgsta lankyti protėvių statytus architektūros paminklus: Prezidentinius rūmus, Hanojaus operos teatrą ir Šv. Juozapo katedrą. Visi trys pastatyti panašiu laikotarpiu, tai yra 19 a. pabaigoje - 20 a. pradžioje.

Apšilęs kojas, dažnas nori pasistiprinti. Patiekalų Hanojuje prisiragausi visokių. Jų egzotiškumą išduoda pavadinimai: kiaušinių kava, žuvis su ciberžole, krevečių pyragas ir kiti.

Norintys kažko kito - neliks nuvilti. Pavyzdžiui, Hanojuje radau antrą skaniausią, kada nors ragautą kebabą. Kad ir kaip keistai skambėtų, jį pagamino sostinėje kebabinę atidarę lenkai.

Vėliau tą pačią dieną kai kas nutiko. Įsikūrę bendrabučio tipo kambaryje, kūlvirsčiais išsiridenome į gatvę. Žaidėme žaidimą, kurį vadinome "kas paskutinis, tas skus bulves". Skuosdami gatve vos ne kaktomuša rėžėmės į porelę italų.

"Kas čia ypatingo," - pasiteirausite jūs. "Rėžėtės, tai rėžėtės. Didelio čia daikto!" Įdomu tai, kad tai buvo tie patys italai, su kuriais Kamilė susipažino Malaizijoje. Tie patys, su kuriais, drauge su Chuanita iš Čilės, praleido Naujuosius metus.

Pastaruoju metu tokie susitikimai buvo gana dažni. Visų kartų, kai už daugelio kilometrų žmogų sutikome antrąjį kartą, nei nesuskaičiuosi. Galbūt todėl, it grybai po lietaus išdygę Kamilės draugai labai nenustebino.

Dauguma italų, kuriuos teko sutikti - įdomūs žmonės. Gal kiek lėtapėdžiai ir neorganizuoti, bet matyt buvimas "atsipūtusiais" - jų nacionalinis bruožas. Viena aišku, kad saulėje augę pietiečiai - charizmatiški ir tam tikra prasme laisvesni. Sutemus, išbandė visas vietnamiečių vakaro pramogas, įskaitant šokius, dainavimą ir šokinėjimą per bambukines lazdeles.

Kat Ba sala

Kelias pasisuko į rytus. Pabuvoję Hanojuje ir Haifonge, sėdome į keltą, plaukusį į Kat Ba (Cat Ba). Keltų buvo du: vienas plaukė iki artimiausios salos prieplaukos, antrasis - į tolimojoje salos pakrantėje įsikūrusį miestelį.

Finansine prasme, pirmasis variantas patrauklesnis. Pasirinkę plaukti į artimiausią prieplauką, joje pateikę kelto bilietą, senu autobusiuku buvome nuvežti į tą patį miestelį. Kitais žodžiais sakant, kaip ir daug kur gyvenime, daug kelių į tą patį tikslą veda.

Iš miestelio pakrantės matyti dešimtys daugybė salų ir salelių. Mūsų akimis, vaizdelis nežemiškos kilmės. Nenuostabu, žinant, kad Ha Longo įlankos salyną sukūrė drakonas. Sakoma, kad toje vietoje, kur drakono uodega paliesdavo vandens paviršių, atsirasdavo sala. Viso, 3000 salų ir salelių.

Siauri ir aukšti miestelio namai, rodos, vienas su kitu sulipę. Vaizdelis įprastas visame Vietname. Kažkur teko nugirsti, kad toks statybos modelis pasirinktas dėl mokesčių sistemos, kurioje nuosavybės mokestis priklauso nuo pastato pločio.

Dažname tų plonuolių įsikūręs viešbutis. Pastarųjų reikia daug, nes būna, kad į Kat Ba salą atvyksta pora milijonų lankytojų per metus, o kartais ir dar daugiau. Matyt, ne sezono įkarštis, nes dauguma aplankytųjų - pustuščiai, o ir jų šeimininkai linkę leistis į derybas.

Pavaikščiojus nuo durų prie durų, tas vienintelis būstas, galų gale, atsirado. Gerai pagalvojus, nuo išvykimo iš Lietuvos laikų tokiame teko buvoti pirmąjį kartą: švaru, nauja ir malonu akiai. Kartu su pusryčiais - 10 € už naktį.

Brūkštelėjus šerpetuotu, už visko kliūvančiu delnu, per šilko švelnumo paklodę, nesinorėjo nei pagalvoti, kad ryte teks kito guolio ieškoti. Artėjo metas priimti lemtingą sprendimą, o tai reiškė, kad artimiausiu metu turėjo būti padaryti svarbūs darbai. Tuo tikslu reikalinga rasti būstą, tinkamą apsistoti bent porai savaičių.

Ryte toks būstas atsirado. Toliau nuo pagrindinės gatvės įsikūręs kitas viešbutis, jeigu galima tokiu pavadinti. Iš lauko, kaip ir pirmasis, o viduje - niūresnis ir monotoniškas. Registratūros darbuotojas, suskilusiomis plytelėmis dengtais laiptais, palydėjo į antrąjį aukštą, kur pro plačiai atlapotas duris dideliame kambaryje blizgėjo metaliniai lovų atlošai. 4 € už parą.

Kat Ba miestelis - nedidelis. Toks, kuriame labai pasistengęs per porą dienų pabuvosi net gūdžiausiuose kampeliuose. Už mažiau nei kilometro nuo pagrindinės gatvės įsikūrę paplūdimiai "Cat Co 1" ir "Cat Co 2". Nusprendus saloje apsistoti ilgesniam laikui, pastarieji tapo kiekvieno ryto mankštos ir maudynių vieta.

Nuo miestelio į visas puses nusidriekę vaizdingi maršrutai. Norintiems, pramogų yra įvairių: vieni renkasi romantišką pasiklaukiojimą po Halongo įlanką, kiti - išsinuomoja motorolerį ir keliauja po visą salą. Žygių mėgėjai renkasi žygius, todėl trečiąją viešnagės dieną, leidomės į 20 km žygį salos pakrante.

Nakvynės namų apstu ne tik prie pagrindinės gyvenvietės. Po visą salą išsibarstę nakvynės namai, ne tik romantiškais, bet ir šiek tiek hipiškais pavadinimais: Vudstoko paplūdimio stovyklavietė, Kat Ba meilės nakvynės namai, Vėjuotosios kalvos namai ir taip toliau.

Pačius hipiškiausius iš jų renkasi jaunimas, panašus į tą, kurį prieš kelias savaites sutikome Laose, vietovėje pavadinimu Keturi tūkstančiai salų. Ilgi plaukai, vešlios vyrų barzdos, prasagstyti laisvi marškiniai ir basos kojos. Kai kurie iš jų apsistoja ištisoms savaitėms: kai nebendrauja prie taikos pypkės, rašo knygas ar dirba darbus, kuriems pakanka kompiuterio.

Atėjo laikas priimti sunkų sprendimą. Kamilės Australijos viza vis dar nebuvo pasirodžiusi, o ištekliai palengva seko. Teoriškai, resursų būtų pakakę dar porai mėnesių, o kas toliau?

Kaip judėti pirmyn arba grįžti namo, neturint galimybės užsidirbti, kaip iš pradžių buvo planuota? Gal ieškoti darbo čia ir laukti vizos, o gal "susitranzuoti" laivą ir plaukti į dar nematytus kraštus? Pasitaiko ir tokių galimybių.

Idėja kilo Kat Ba saloje aptikus vieną prekeivę. Moteris prekiavo ne kuo kitu, o įvairaus dydžio kelioninėmis kuprinėmis. Pasiūlė kelias apžiūrėti ir mums, tik paklausė, kokios kuprinės mus domina.

Kaip tik buvo tekę kalbėti, kad dar nesame ėję į ilgą žygį, o tam mūsų griozdai be abejonės netiktų. Štai tada ir iškilo prieš akis vaizdas knygos, kurią kadaise teko skaityti.

„Kelias į Santjago de Kompostelą“, tai knyga apie beveik 800 kilometrų maršrutą, nusidriekusį Ispanijos šiaurėje. Nusprendėme, iš paskutinių nusipirksime bilietus iš Hanojaus atgal į Europą, o ten, eiti Jokūbo keliu. Juk kur Senąjame Žemyne bebūtum, namai ranka pasiekiami...

Ispanija

Pirmą kartą apie Šv. Jokūbo kelią sužinojome perskaitę žymios keliautojos Kristinos Stalnionytės knygą „Kelias į Santjago de Kompostelą“. Pirmuosiuose knygos puslapiuose autorė pasakoja legendą, kaip po Jėzaus Kristaus nukryžiavimo apaštalai metė burtus kur kuriam lemta skleisti mokytojo išmintį. Jokūbui teko Iberijos pusiasalis.

Dabartinės Ispanijos teritorijoje Jokūbas statė bažnyčias ir mokė krikščionis. Kaip bebūtų, matyt ne veltui sakoma, kad visur gerai, bet namuose geriausia. Kilniam tikslui paaukojęs keturiasdešimt savo gyvenimo metų, apaštalas Jokūbas nutarė grįžti į gimtinę. Tuo metu kraštą valdęs Erodas Egripa nenudžiugo išgirdęs apie Jokūbo pasirodymą ir įsakė jam nukirsti galvą.

Pasak legendos, keli Jokūbo mokinai parplukdė mokytojo kūną į Galiciją ir palaidojo Libredono kalno papėdėje. Šimtmečiams bėgant šis įvykis pasimiršo ir tik IX a. pradžioje atsiskyrėlis Pelagijus atrado kapą, kuriame ilsėjosi Šv. Jokūbo palaikai. Kiek vėliau toje vietoje įsikūręs Santjago de Kompostelos miestas piligrimus kaip magnetas traukia daugiau nei tūkstantį metų.

Pamplona: kelio pradžia

Pamplona (bask. Iruñea, Iruña) – miestas Ispanijoje, Navaroje, 407 km nuo Madrido. Manoma, kad Pamplonos miestą – tvirtovę įkūrė romėnų generolas Pompėjus. Nuo IX iki XII amžiaus navarų valstybė buvo žinoma kaip Pamplonos karalystė. Šiais laikais Pamplona geriausiai žinoma dėl kasmetinio „Bėgimo nuo bulių“ festivalio.

Kai kurie sako, kad bėgimas nuo bulių yra pats pavojingiausias nuotykis, kurį galima patirti Ispanijoje. Nepaisant to, šimtai žmonių tai daro kiekvienais metais. Bėgime nuo bulių dalyvauti gali kiekvienas pilnametis ir geros fizinės būklės asmuo. Festivalio metu į Pamploną atvyksta šimtai tūkstančių turistų.

Tradicija gimė prieš kelis šimtus metų, kai ūkininkai turėjo surasti būdą, kaip įtūžusius bulius privilioti iš tvartų į koridos ringą. Jaunuoliai apsirišdavo raudona skara ir atlikdavo masalo funkciją. Nuo senų laikų yra įprasta, kad pirmasis signalas skelbia startą bėgikams, o antrasis – bulių paleidimą.

Pagrindinis bėgikų tikslas – kuo ilgiau bėgti priekyje bulių ir išlikti gyviems. Visa trasa dažniausiai būna vos 826 metrų ilgio. Buliai bėga žaibiškai, todėl tai dažniausiai trunka vos 15 sekundžių. Kasmet festivalio metu sužeidžiami apie 300 žmonių. Oficialiais duomenimis, nuo 1910 m. patyrę bulių įniršį, žuvo 15 žmonių. Laimei, į Pamploną atvykome ne nuo įniršusių bulių bėgti, o užsiimti kur kas taikesne veikla.

Oficialiai piligrimai

Autobusu iš Madrido į Pamploną atvykome pirmą valandą nakties. Aplinkybių prispausti, palapinę išskleidėme vienintelėje netoliese buvusioje tinkamoje vietoje – didžiuliame miesto parke prie „Murallas de Pamplona“ gynybinio forto. Neilgai teko pailsėti, nes 5 valandą ryto pažadino stiprus šaltukas.

Pirmas darbas – įsigyti taip vadinamus piligrimų pasus (ispn. Credential). Šie pasai reikalingi, kaip įrodymas, kad keliautojas Santiago kelią įveikė pėsčiomis, raitas ar dviračiu. Piligrimų nakvynės namuose, bažnyčiose ir pakelės užeigose renkami tam tikri antspaudai. Galų gale, atvykus į Santjago de Kompostelą, pasas būna pilnas. Pateikus jį piligrimų centre, išduodamas piligrimo diplomas (ispn. compostela) ir atstumo sertifikatas.

Pasistiprinę turgelyje įsigytais kvapniais ir sultingais apelsinais, pasukome Pamplonos katedros link. Būtent ten žygį Pamplonoje pradedantys nuotykių ieškotojai gali įsigyti piligrimų pasus. Neradę už jų išdavimą atsakingo asmens, įsigijome greta įsikūrusioje aktyvaus laisvalaikio prekių parduotuvėlėje „Caminoteca“. Naujutėlaičiuose pasuose buvo įspausti pirmieji antspaudai ir oficialiai tapome piligrimais.

Žygeivių tipai

Einantiems Jokūbo keliu – pasiklysti sunku. Maršrutas pažymėtas geltonomis rodyklėmis ir kriauklės simboliais. Dauguma žygeivių per dieną įveikia 24-26 km. Kulniuojant tokiu tempu, visą Prancūzų kelio maršrutą įveikti galima maždaug per mėnesį.

Svarbu pabrėžti, kad žodis piligrimas dažniausiai vartojamas kalbant apie asmenį, išsiruošusį į piligriminę kelionę, siekiant aplankyti kokią nors šventą vietą. Paskata piligriminei kelionei gali būti siekis gauti nuodėmių atleidimą, įžado vykdymas, viltis, kad tam tikroje vietoje bus išklausytos maldos, pagyta nuo ligos. Kaip bebūtų, Šv. Jokūbo kelyje piligrimais priimta vadinti ir tuos žygeivius, kurie į kelionę leidžiasi ne religiniais sumetimais, o turistiniais, sporto ar kitais tikslais bei tuos, kurių varomoji jėga – nepasotinamas smalsumas žinioms, kurių vien skaitydamas knygas nepasisemsi.

Egzistuoja platus žygeivių tikslų spektras. Nuo keliautojo tikslų priklauso jo kasdienė dienotvarkė: kėlimosi ir žygio pradžios valanda, žygiavimo tempas, kiekvieną dieną tam skiriamas laikas ir kiti dalykai. Kai kurie renkasi kelyje užtrukti ilgiau, bet aplanko visas žymiausias architektūrinio paveldo vietas, skiria laiko pažintims su kitais piligrimais ir nepraleidžia progų paskanauti gardžių patiekalų jaukiose vietos užkandinėse. Kiti tuo metu, laikydamiesi griežto grafiko, lekia it akis išdegę, į šalis be reikalo nesidairydami.

Pirmoji pažintis su albergėmis

Skirtingi žygeivių tikslai, įpročiai ir biudžetas daro didelę įtaką reikalingos mantos kiekiui. Nuo seno egzistuoja supaprastinta rekomenduojamo kuprinės svorio apskaičiavimo formulė: manta neturėtų viršyti 10 proc. žmogaus kūno svorio. Nusprendę žygio metu nakvoti palapinėse, šių rekomendacijų nepaiso. Nemažai sveria ne tik pati palapinė, bet ir papildoma įranga: storesnis miegmaišis, kilimėlis, šilti miego rūbai. Karštaisiais metų mėnesiais rūbų reikia mažiau.

Nepaisant išimčių, dauguma Šv. Jokūbo kelio piligrimų renkasi nakvoti pakelės nakvynės namuose, Ispanijoje vadinamuose albergėmis. Albergės būna trijų tipų: privačios, valstybinės ir pagrįstos aukų principu, dažniausiai egzistuojančios bažnyčių ar vienuolynų rūpesčiu. Skirtingoms kategorijoms priklausantys nakvynės namai skiriasi ne tik nakvynės kaina, bet ir suteikiamais patogumais.

Daugiausiai komforto gali pasiūlyti privatūs nakvynės namai. Dauguma tokių namų pasižymi akiai patraukliu interjeru, švara. Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Parsisiųsti į išmanųjį įrenginį vieną iš „Camino de Santiago“ programėlių gali būti labai naudinga. Jose pateikiama visa būtiniausia informacija apie kiekvieną albergę esančią Jokūbo kelyje.

20 km iš Cizur Menor į Puente la Reina

Antrai dienai užsibrėžėme tikslą iki pietų pasiekti Puente la Reina. Pagal tokį planą, karščiausiu dienos metu šešėlį suteikti turėjo didžiulis miesto parkas. Saulei kiek nurimus, ketinome nužygiuoti dar kelis kilometrus ir vakarop susirasti atokią vietą palapinei.

Tądien žygį pradėjome 7 valandą ryto – toli gražu ne pirmieji. Dauguma piligrimų keliasi labai anksti. Ypač einantys lėčiau ir žygio metu pailsėti sustojantys dažniau. Kai kuriems Šv. Jokūbo kelias reiškia galimybę išbandyti fizines jėgas ir ištvermę. Tokie stipruoliai per dieną gali įveikti 40 km ar daugiau.

Pavasariška gaiva pripildė plaučius. Visos tos spalvos ir ryto tyla trumpam sukūrė iliuziją, kad vien gėris egzistuoja pasaulyje. Tai buvo viena laimingiausių kelionės akimirkų. Pusryčiauti įsikūrėme pakelės medelio paunksmėje. Rodos tiek augalas tiek pati žemė dalijosi savo gyvybės jėga. Tokios gardžios atrodė virtos pupelės ir toks gaivinantis čiaupo vanduo.

Karalienės tiltas

Vidurdienį pasiekėme Puente la Reina. Šį miestą kadaise įkūrė riterių tamplierių ordinas. Būtent tamplieriai tais laikais labiausiai saugojo Jokūbo keliu traukiančius piligrimus XII – XIV a. Žymiausi statiniai – tų pačių tamplierių statyta Nukryžiuotojo bažnyčia ir šešiaarkis Katalienės tiltas (ispn. puente la reina). Pasak legendos, pastarąjį saugo paslaptingas paukštis, skraidantis tarp arkų ir sukantis virš jo ratus. Paukštukų ten toli gražu ne vienas. Atskirti tą pagrindinį – nelengva užduotis.

Saulei pakilus aukščiausiai, geriausia ieškoti pavėsio. Mažesnės parduotuvėlės tokiu metu užsidaro, o jų savininkai kelias valandas džiaugiasi siesta. Dirba tik didieji prekybos centrai. Dėmesį atkreipėme į kainas. Dauguma produktų kainuoja tiek kiek ir Lietuvoje. Išsiskiria tik nebrangus vynas.

1l pigiausio vyno stikliniame butelyje kainuoja 0.93 Eur. Kas galėtų paneigti, kad Ispanija – puiki šalis neturintiems namų ar labiau nei kiti mėgstantiems alkoholį. Kainos čia nesikandžioja, o ir statusas tavo čia ne benamis, o visų gerbiamas piligrimas. Tereikia pėdinti metai iš metų Šv. Jokūbo keliu pirmyn ir atgal.

Logronjas: ant kito miesto pelenų

Kur dabar patenkintas sau stovi Logronjas, kadaise buvo senovinis Varėjos miestas. Dar VI a. pirmtakę nušlavė vestgotų karalius Leovigildas. Praslinkus keliems šimtams metų ten įsikūrė Logronjo kaimelis.

Neilgai žmogeliai ramiai toje nelemtoje vietoje gyveno. XI a. gyvenvietė buvo sulyginta su žeme. Sakoma, kad tai padarė karžygys vardu Sidas. „Koks linksmas narsaus karžygio vardas“, – išgirdę šią istoriją svarstėme mes.

Tais laikais, dabartinės Ispanijos teritorija buvo susiskaidžiusi į daugybę nedidelių karalysčių. Tokie Sido „žygdarbiai“ atkreipė jo brolio dėmesį. Taip jau susiklostė, kad Sido brolis buvo Leono karalius Alfonsas VI. Neapsikentęs jis pastatė tiltą per Ebro upę, apkuopė nusiaubtas apylinkes ir stengėsi apylinkes kuo tankiau apgyvendinti. Kaip liaudies išmintis byloja, kuo didesnė bendruomenė, tuo lengviau apsiginti nuo užpuolikų.

114km į Burgosą

Prancūzų kelio maršrutas driekiasi per kelias dešimtis istoriškai įdomių miestų ir kaimelių. Tiesa, didmiesčių vos keli: Pamplona, Logronjas, Burgosas, Leonas ir Santjago de Kompostela. Įveikus pirmuosius 90 kilometrų ir aplankius du iš jų, iki sekančios svarbios stotelės laukė kiek ilgesnė distancija. Iki Burgoso buvo likę 114 km.

Atkarpa nuo Logronjo iki Nacheros (ispn. Najera) pasirodė itin varginanti. Po nakvynės netoli miestelio, ryte tęsėme žygį į Santo Domingo de la Calzada. Vis daugiau ir daugiau sutiktų piligrimų guodėsi įvairių traumų keliamais skausmais: vieniems luposi padai, kitiems – dėl nekokybiško ar per mažo dydžio apavo ėmė juoduoti kojų nagai.

Santo Domingo de la Calzadoje nutiko įdomių dalykų. Miestelio parduotuvėlėje maloni pardavėja skenavo prekes, kai ekrane žibėjusią sumą netikėtai pakeitė apvalus nuliukas. Nespėjus suvokti kas nutiko, greta mūsų stovėjusi moteris prakalbo lietuviškai: „Viskas gerai. Aš jau sumokėjau“. Pasirodo, tai buvo lietuvaitė, Ispanijoje su vyru gyvenanti ir vaikus auginanti pastaruosius 12 metų. Išgirdusi lietuvišką žodį jauna moteris kaip reikiant apsidžiaugė ir ryžosi mus užkalbinti.

Eiti Jokūbo keliu paskatino nutukimas

Kas galėjo pagalvoti, kad tai nebus vienintelė tokia pažintis tą dieną. Su kitu tėvynainiu susipažinome albergėje. Jaunas vaikinas papasakojo linksmą istoriją, kaip nusprendė, kad atėjo laikas gyventi sveikiau.

„Dar visai neseniai svėriau šimtą dvidešimt kilogramų. Dabar vos apie šimtą. Atsipeikėjau, kai ne savo noru nusifilmavau laidoje „Farai“. Kažkur linksminausi, kai gerokai padauginęs alkoholio sugalvojau nueiti į klubą. Žinoma, apsauga manęs neįleido, todėl sukėliau skandalą. Atvažiavo policija ir mane suėmė. Kai ryte pabudau nuovadoje, viena pareigūnė juokėsi ir klausė ar pamenu, kaip ten patekau.

Paaiškėjo, kad buvau užfiksuotas „Farų“ filmavimo komandos. Paskambinau jiems, bet nepavyko susitarti, kad medžiaga būtų ištrinta. Laimei vaizdo įraše užmaskavo veidą, bet blogiausia toli gražu ne tai. Sulaikymo metu bandžiau pabėgti. Tiksliau aš „bėgau“ uždusęs it ruonis išmestas į krantą, o mane vijosi jauna pareigūnė, eidama įprastu greičiu. Tai buvo ženklas, kad atėjo laikas mesti svorį ir keisti gyvenimo būdą. Štai kas mane atvedė į Jokūbo kelią.“

Atėjo iš pačios Romos

Oficialiais duomenimis pastaruoju metu Šv. Jokūbo keliu žygiuoja po 200 tūkstančių žmonių per metus. Didieji miestai knibždėte knibžda piligrimais. O kur dar visi paprasti turistai, atvykę tiesiog pasidžiaugti geru oru ir apžiūrėti Ispanijos architektūros įžymybes. Nenuostabu, kad didžiausia atvykėlių koncentracija telkiasi didžiuosiuose šalies miestuose. Vienas turistiškiausių tokių didmiesčių – Burgosas.

Burgoso savivaldybės remiamuose nakvynės namuose kiekvieną naktį glaudžiasi po kelis šimtus piligrimų. Būtent čia pavyko pabuvoti unikalaus įvykio liudininkais. Tai buvo neabejotinai vienas keisčiausių knarkimo atvejų žmonijos istorijoje.

Būna, kad kelionių metu visko prisižiūri ir prisiklausai, bet su tokiu fenomenu lig tol nebuvo tekę susidurti. Koks šimtas šaižų garsą girdėjusių piligrimų dar kurį laiką negalėjo liautis kvatoję. „Gal reiktų užbaigti vargšo kančias“, – pajuokavo vienas iš jų.

Dažniausiai „valdiškose“ albergėse leidžiama nakvoti tik vieną naktį. Išimtis taikoma likimo nuskriaustiesiems, pateikusiems gydytojo pažymą. Norintys patyrinėti miestą ilgiau, turi keltis į privačius svečių namus. Tokiose vietelėse kur kas mažiau gyventojų, tačiau tikimybė sutikti įdomių asmenybių išlieka didelė.

Vienas tokių išskirtinių žmonių buvo vaikinas, į Burgosą iš pačios Romos atkulniavęs net 2500 km. Išsiskirianti buvo ne tik vaikino istorija, bet ir neįprastas apdaras – apsiaustas, pasiūtas iš didžiulio medžiaginio maišo. Bendram įvaizdžiui žavesio suteikė ir dviejų metrų ilgio medinė lazda.

Kitas vyriškis iš Sanjago kulniavo į savo tėvynę. Jo kelionė į Santjago de Kompostelą truko ilgus mėnesius. Pailsėjęs kelias dienas, žmogus nusprendė, kad atėjo metas keliauti namo. Jo namai, kaip paskui paaiškėjo, kažkur Vokietijoje.

Gali susidaryti įspūdis, kad Jokūbo kelyje sutiksi vien užsieniečius, bet tai ne tiesa. Oficialiais duomenimis apie 44 proc. piligrimų yra ispanai. Nežinia tai tiesa ar mitas, bet teko girdėti, kad jie įsirašo šį nuotykį į gyvenimo aprašymą.

52 proc. piligrimų yra vyrai, o 48 proc. – moterys. Pėsti Jokūbo kelią įveikia 91 proc. iš jų. Kiti renkasi joti žirgu, asilu ar važiuoti dviračiu. Nenuostabu, kad vidurvasarį Prancūzų kelias būna sausakimšas. Šį maršrutą iš gausaus sąrašo pasirenka 63 proc. Jokūbo kelio piligrimų.

174 km į Leoną

Laukė gamtiškai neįdomi ir monotoniška kelio atkarpa. Sekantis didelis miestas – Leonas. Padėtį pagerino pažintis su pora šaunių lietuvių ir charizmatiška japoniuke. Tai nutiko Kastrocherise (ispn. Castrojeriz).

Ketinantys eiti Šv. Jokūbo keliu neretai pasiteirauja, kiek kilometrų daugiausiai per dieną esame įveikę. Atsakymas paprastas: daugiausiai – 42 km, o mažiausiai – 2 km. Prie dviejų kilometrų vertėtų padėti minuso ženklą, nes tąkart teko grįžti atgal.

Galima būtų pagalvoti, kad gerokai į pietus nuo Lietuvos nutolusioje Ispanijoje visada šilta. Tik ne Ispanijos šiaurėje ir tik ne pavasario naktį. Temperatūra kelionės metu svyravo nuo 25 laipsnių karščio vidurdienį iki -3 laipsnių šalčio – ankstų rytą aukštai Galicijos kalnuose. Didelę įtaką šilumos pojūčiui turi oro drėgmė. Tuo lengviausia įsitikinti miegant palapinėje, kai lauke 7 laipsniai šilumos, tačiau atrodo, kad žymiai šalčiau.

„Bala nematė! Tai ne lenktynės!“ – po vienos tokios nakvynės tarėme mes ir nutarėme tuo pačiu keliu 2 km grįšti į Kastrocherisą. Ten laukė karšta arbata ir jauki miestelio nakvynės namų atmosfera. Galima tai vadinti atsitiktinumu ar kažkieno paskirta lemtimi, tačiau būtent Kastrocherise susipažinome su keliais ypatingais žmonėmis, su kuriais paskui buvo lemta susitikti kone visos likusios kelionės metu.

Tautietį iš plastikinio maišelio pažinsi

Daugumoje piligrimų nakvynės namų rasi vien dviejų aukštų lovas. Apatiniai gultai esant galimybei suteikiami ligotiems ir garbaus amžiaus žygeiviams, viršutiniai – visiems likusiems. Sezonui dar neįsivažiavus, lovų neretai būna daugiau nei norinčių jose miegoti. Tokiu atveju galima rinktis. Besidžiaugdamas strategiškai patogioje vietoje stovinčia lova, pastebėjau keistą dalyką. Vienas jaunas vyrukas ėjo nešinas maišeliu, įsigytu lietuviškame prekybos centre. „Kur čia artimiausia Norfa?“,- pasiteiravau jo. Žmogų netikėtas klausimas kiek nustebino.

Lietuvio vardas buvo Linas. Į Ispaniją jis atvyko drauge su bičiuliu Jurgiu. Prieš tai vyručiai buvo ką tik atlikę savanorišką devynių mėnesių tarnybą kariuomenėje. Šv. Jokūbo – puiki vieta apmąstyti ko norėtų siekti toliau ir susipažinti su būriu pozityvumu spinduliuojančių žmonių iš viso pasaulio.

Kiek vėliau tą dieną įvyko kita įsimintina pažintis su piligrimu iš Didžiosios Britanijos. Vyrukas Šv. Jokūbo keliu ėjo jau antrą kartą. Dėl kūno sudėjimo žmogus buvo gavęs Didžiojo obuolio pravardę, kuria netgi didžiavosi. Prie vakarienės stalo Didysis obuolys tiesiai šviesiai paklausė ar nebijome, kad šalis iš rytų gali užsigeisti užimti Lietuvą. Ak, tas britų tiesmukiškumas…

Daugiausiai teigiamų emocijų sukėlė pažintis su keliautoja Hitomi iš Japonijos. Kai kurie žmonės tiesiog savo egzistencija geba praskaidrinti net ir pačią niūriausią dieną. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad įveikusi Šv. Jokūbo kelią, Jurgio ir Lino įkalbėta, Hitomi apsilankė Lietuvoje. Kiek teko girdėti, mūsų šalis jai be galo patiko.

Leonas: kuo garsus šis miestas

Leonas – vienas didžiausių miestų Ispanijos šiaurėje, Leono regiono centras. Viduramžių laikais šis Šv. Jokūbo kelyje įsikūręs miestas pasižymėjo didžiule įtaka tiek politine, tiek kultūrine ir ekonomine prasme. Šiais laikais pastovų turistų srautą miestui užtikrina puokštė garsių architektūrinių objektų. Žymiausia jų – gotikinė Santa Maria de Regla katedra, pastatyta dar 1254 m.

Išskirtinio puošnumo Leono katedra – toli gražu ne vienintelė vieta, kurią trokšta aplankyti Leono svečiai. Populiarumu mažai jai nusileidžia architekto Antonijaus Gaudžio projektuotas gyvenamasis namas „Casa de Botines“, Romaninė Šv. Izidoriaus bažnyčia, Renesansinis Šv. Morkaus vienuolynas ir Renesansiniai rūmai „Palacio de los Gitzmanes“.

Nepaisant visų tų prašmatnybių, kartais ryškiausias žymes atmintyje palieka paprasčiausi dalykai. Vienas tokių prisiminimų susijęs su nakvyne netoli Leono įsikūrusiame Sahaguno miestelyje. Mažiau nei tris tūkstančius gyventojų turintis miestelis dvelkė senove.

Piligrimų nakvynės namai įrengti iš gelsvo akmens suręstuose maldos namuose. Ryškiais rūbais pasidabinę žygeiviai tokioje istorinėje vietoje atrodo nenatūraliai. Pirmame aukšte įrengtas muziejus, bendruomenės susirinkimų salė, o antrame – piligrimams skirta virtuvė, dušai ir keli šimtai patogių lovų.

Žingsnis po žingsnio

Paskutinės stotelės, prieš paliekant Kastilijos ir Leono sritį – Hospital de Orbigo ir Astorga. Hospital de Orbigo garsus akmeniniu viduramžių laikų tiltu. Šioje vietoje, prie Orbigo upės, viduramžiais įsikūrė kaimelis. 16 a. riteriai hospitalerai sugalvojo čia pastatyti piligrimų ligoninę. Nuo to laiko gyvenvietę imta vadinti Hospital de Orbigo (liet. Orbigo ligoninė).

Astorga – gerokai didesnis miestelis, žymus gardžiais šokoladais ir Astorgos pilimi. Gyventojai perspėjo, kad kitą rytą šaltukas gali kaip reikiant įžnybti į nosį. Kas galėtų pagalvoti, kad pavasarį Ispanijoje teks susidurti su šalčiais? 18:45 išėjome ieškoti rūbų parduotuvės. 18:55 vieną tokią radome.

Likus penkioms minutėms iki uždarymo, spėjome įsigyti porą šiltų rūbų. Ryte buvo -3 laipsniai šalčio, o tie, kurie nusprendė Astorgoje paviešėti ilgiau, sulaukė pavasarinio sniego, akimirksniu paslėpusio Jokūbo kelią žyminčius ženklus.

Svečiuose pas vienuolius

Įžengus į Galisijos regioną, kraštovaizdis pakito akimirksniu. Kalnai, tyras oras ir bekraštės žalumos. Keletas užkietėjusių žygeivių, išbandžiusių po kelis skirtingus Jokūbo kelio maršrutus, tvirtino, kad Galisija – vienas gražiausių regionų visoje Ispanijoje.

Viename kaimelyje akį patraukė išvaizdi bažnytėlė. Užėjome vidun. Sudūlėję šimto metų senumo suolai ir krėslai, vaško kvapas ir vos vienas kitas, pro mažyčius langelius prasiskverbiantis, šviesos spindulėlis, krintantis ant kuklaus medinio altoriaus, kūrė magišką atmosferą.

Bažnytėlėje sutikome žilą senolį, einantį Šv. Jokūbo keliu antrąjį kartą. Garbaus amžiau vyriškis prasitarė, kad greta įsikūrusiame vienuolyne yra vieni jaukiausių piligrimų nakvynės namų visame regione.

„Sveiki atvykę!“ – tarė albergės darbuotoja. „Aš amerikietė. Čia dirbu savanoriškai. Kaip matote, mūsų svečių namai įsikūrę vienuolyne. Parodysiu, kur jūsų lovos ir dušai. 16 valandą mišios, o 17 – visi susirinksime svetainėje prie židinio. Bus arbatos ir šviežių sausainių.“ Pagaliau, po tiek laiko – namų jaukumas.

Šaltukas lauke neatrodo baisus, jaukiai įsitaisius prie židinio liepsnos. Buvo australų, buvo amerikiečių ir britų, buvo keletas airių ir buvome mes – lietuviai. Vieni atvyko religiniais tikslais, kiti – ieškodami dvasios ramybės po skaudžios netekties. Visų istorijos unikalios. Visame Jokūbo kelyje nesurasi dviejų vienodų.

„Metai – tik skaičius!“ – tarė 81 metų keliautoja iš Ibizos

Sutikome ir vieną ypatingą moterį, savo istorija išsiskyrusią iš visų kitų. „Viena būrėja atskleidė man, kad praėjusiame gyvenime ėjau Švento Jokūbo keliu ir čia miriau. Visa širdimi tikiu, kad tai tiesa, todėl atėjau pabaigti ką pradėjusi“,- pasakojo jaunyste spinduliuojanti 81 metų moteris, vardu Sirija Gaja. „Vardą pasikeičiau prieš keletą metų. Sirija – mano dvasinis vardas, reiškiantis spindesį ir švytėjimą“,- tęsė pasakojimą ji.

„Mano vaikai jau seniai mano, kad jų mama išsikraustė iš proto. Tai, kad nusprendžiau eiti Šv. Jokūbo keliu, jų įsitikinimą tik dar labiau sustiprino.“

„Esu britė, tačiau jau kurį laiką gyvenu Ibizos saloje. Atvykau ten ieškoti iššūkių. Laisvalaikiu daug keliauju, rašau knygas. Esu vegetarė ir valgau tik ekologišką maistą. Dalį jo užsiauginu pati. Daugiausiai laiko praleidžiu apsupta jaunų, pozityvių žmonių“, – nesiliovė stebinusi garbaus amžiaus moteris.

„Mano vaikai jau seniai mano, kad jų mama išsikraustė iš proto. Tai, kad nusprendžiau eiti Šv. Jokūbo keliu, jų įsitikinimą tik dar labiau sustiprino. Jie dar nežino, kad Santjago de Kompostela – ne pabaiga. Eisiu iki pat Finisteros, kadaise vadintos pasaulio pakraščiu. Metai – tik skaičius. Kai kurie tampa seni dar nesulaukę trisdešimties, o kiti – trykšta jaunyste net ir peržengę šimtmetį“.

Santjago de Kompostela

Santjago de Kompostelos gyventojai turi kuo didžiuotis. Čia stovi vienas seniausių viešbučių pasaulyje – Hostal dos Reis Católicos. Taip pat, ne kur kitur, o Santjago de Komposteloje XII a. buvo parašytas vienas pirmųjų kelionių vadovų visoje Europoje – „Codex Calixtinus“. Tai buvo pirmasis vadovas piligrimams, einantiems Šv. Jokūbo keliu.

Pačioje senamiesčio širdyje – Santjago de Kompostelos katedra. Tėra vos trys tokie miestai pasaulyje, kuriuose maldos namai suręsti Jėzaus Kristaus apaštalų amžinojo poilsio vietose. Kiti du – Vatikanas su Šv. Petro bazilika ir Čenajus su Šv. Tomo katedra.

Apmaudu, tačiau įspūdingo Santjago senamiesčio fotografijų beveik neišliko. Apsukrūs ilgapirščiai nutarė neribotam laikui pasiskolinti laikmeną su dalimi vaizdinės medžiagos. Lieka tikėtis, kad lengvuoju būdu įgytas turtas naujam savininkui atneš daug naudos.

Amžiams bėgant susiformavo tam tikri Santjago de Kompostelos katedros ritualai. Kiekvieną dieną vyksta piligrimų mišios, kurių metu paminima, kiek piligrimų pasiekė Santjagą dieną prieš tai. Norintys išgirsti Lietuvos vardą, pirma turi apsilankyti piligrimų centre (ispn. Oficina del peregrino). Sekančios dienos mišių metu bus paminėta, kad kelią įveikė piligrimas iš Lietuvos.

Tame pačiame piligrimų centre išduodamos kompostelos – tam tikri piligrimų pažymėjimai. Atstumo sertifikato reikia paprašyti atskirai. Atstumo sertifikatas, tai toks dokumentas, kuriame pažymimi tam tikri pasirinkto maršruto duomenys: kelio pradžios vieta, nužygiuotas atstumas.

Įspūdingiausias mišių momentas – piligrimų pasmilkymas smilkytuvu. Šį reginį puikiai pamena kiekvienas Emilio Estevez režisuoto filmo „Kelias“ gerbėjas. Teigiama, kad Santjago katedros smilkytuvas yra didžiausias toks smilkytuvas visame katalikų pasaulyje.

Kai kurie piligrimai, pasiekę pagrindinį kelionės tikslą, nutaria žygį tęsti ir keliauti į Finisterą, iki Amerikos atradimo laikytą pasaulio kraštu. Kiti – atsisveikinę su kelionėje sutiktais bendražygiais, keliauja namo.

Iki pat paskutinės dienos, finišas atrodė kažur ten, kažkur toli. Minčių apie kelionę namo lig šiolei nebuvo. Tik pasiekus pagrindinę aikštę įsižiebė jausmas, kad laikas traukti tėviškės pusėn.

Taip gera prisėsti ant pakelės suoliuko ir, rodos, dar kartą viską išgyventi. Iš tolo stebėti kupriniuotus žygeivius, kurių veidus teko kartas nuo karto matyti nuo pat žygio pradžios. Taip besiilsint, smalsumo genamas, patikrinau, koks dar buvo likęs biudžetas.

Galima buvo tikėtis, o gal netgi žinojau, bet vis tiek nustebau: viso labo, 20 Є. Apėmė jau ir taip ligi kaulo pažįstamas tyrinėjimo džiaugsmas, tik šį kartą stipresnis nei visad. Viena, kai žinai, kad reikalui esant kišenėje turi atsidėjęs atsarginį banknotą ir pats renkiesi gyventi kukliau ir visai kas kita, kai piniginėje švilpauja vėjai. Tokioje girioje dar nėra tekę būti.

Teoriškai, kelionės metu nebuvo skirstymo, kur mano, o kur tavo, nes viskas buvo mūsų. Nepaisant to, išliko tas slaptas "šį kartą sumokėsiu aš, o tu galėsi sumokėti kitą kartą". Juk privalau dama pasirūpinti: argi gali būti kitaip?

Tokiu būdu balanse atsirado disbalansas ir pasirodo, kad jei aš buvau "basas", tai dar nereiškė, kad "basa" buvo mūsų pora. Kamilės santaupose dar šis bei tas buvo likę. Preliminariais apskaičiavimais, iki namų turėjo užtekti...

Ilgas kelias namo

Kelionės į Lietuvą maršrutų buvo bent keli, tačiau sprendimus geriausia priiminėti ryte, o ne vėlų vakarą. Improvizacijos būdu sėdome į minkštą autobusą važiavusį į Ovjedą - Astūrijos regiono sostinę, įsikūrusią prie Kantabrijos jūros. Planas - užmiestyje ieškoti vietos stovyklavietei.

Į alberges priimami tik piligrimai, o mes savąjį kelią baigėme, tačiau įsismarkavus lietui, surizikavome. Susiradome artimiausius nakvynės namus ir stojome į eilę. Hospitalerui pasiteiravus iš kur esame, atsakėme, kad esame lietuviai, įveikę Prancūzų kelio maršrutą ir keliaujantys namo. Šeimininkas pavartė jau ir taip artipilnius piligrimų pasus ir paskutiniame lape įspaudė dar vieną antspaudą. Buvo leista pasilikti.

Svečių knygoje įskaičiau lietuvišką pavardę. Visi pasirašiusieji tuo metu buvo toje pačioje patalpoje, todėl paslaptingasis lietuvis tikrai girdėjo mus kalbant gimtąja kalba. Neprisistatė greičiausiai iš didelio kuklumo, o gal ir vardan saugumo. Kas žino.

Ovjedas priklausė taip vadinamam Šiauriniam Jokūbo keliui. Atsikėlę ryte, nusprendėme namų link keliauti Šiauriniu keliu, tik į priešingą pusę. Sekanti stotelė - Bilbao, Biskajos provincijos centras.

Legendos  apie sunkumus, kuriuos keliaujantys pakeleivingais automobiliais patiria Ispanijoje, pasirodė ne iš piršto laužtos. Netgi yra tokios interneto svetainės, kur keliautojai dalinasi tranzavimo įvairiose šalyse patirtimi. Ispanija dažniausiai patenka į raudonąją zoną.

Palengva ėjome keliu. Ranką ištiesdavome tik automobiliams važiuojant pro šalį. Nužygiavus beveik 800 kilometrų, žygiuoti dar 20, kai jau buvome nusiteikę, kad to daryti nebereikės, buvo šioks toks iššūkis.

Kelyje tuščiai praleidus 7 valandas ir tokiu būdu pagerinus kadaise prie Varšuvos pasiektą 6 valandų laukimo rekordą, sekančiame miestelyje sėdome į autobusą. Atvykus į Bilbao, pastebėjome, kad Šiauriniame kelyje žygeivių srautai mažesni nei Prancūziškajame. Privalumas toks, kad nakvynės namuose greičiausiai niekada netrūksta vietų.

Kaip ir praėjusią naktį, kreipėmės į vietinį hospitalierą. Pasirodo, nakvynės namų šeimininkas ir pats buvo keliskart Jokūbo kelio veteranas, todėl išgirdęs mūsų istoriją mielai sutiko priimti. Buvome pavaišinti pyragu, o vėliau, kartu su kitais svečiais, pasigaminome vakarienę.

Sekantį rytmetį pamenu puikiai. Kamilę, kaip architektūros pasaulio atstovę, domino avangardinė Bilbao architektūra. Vienu metu atsidūrėme prie savotiško miesto simbolio - Bilbao Gugenheimo muziejaus. Gerai atsimenu vieną šmaikščią mūsų pokalbio detalę.

Su Kamile susipažinome 2011 m, būdami Vilniaus Gedimino technikos universiteto pirmo kuro studetais. Aš studijavau statybos inžineriją, o Kamilė - architektūros inžineriją, todėl grupiokais niekada nebuvome. Kaip bebūtų, turėjome vieną bendrą grupioką - šaunų vyruką, kuris pirmaisias metais buvo mūsų grupėje, tačiau nusprendęs pakeisti studijų kryptį, "išsikraustė" pas Kamilę.

Galbūt todėl, kad būtent tuo metu Artūras paliko "patiktuką" po vienu iš mūsų įrašų socialiniuose tinkluose, o gal todėl, kad Kamilė neseniai buvo pasakojusi, kaip stipriai jis domisi architektūra, būdamas prie šio garsaus statinio prisiminiau būtent jį. Labai gerai pamenu ką tada pasakiau. Frazė spambėjo taip: "Žuravliovas, pamatęs kur esam, nagus nusigrauš..." :D

Žingsnis po žingsnio keliaudami namų link, spėliojome, kur tuo metu būtume jei prieš keletą metų nebūtume susitikę. Puikiai pamenu dieną, kai išvydau Kamilę pirmąjį kartą. Buvo krepšinio čempionato laikotarpis, todėl skruostus puošė trispalvės vėliavėlės. Mėlynos akys šmėstelėjo tik sekundei, o tada vėl pranyko žmonių minioje.

Sekantį kartą Kamilę pamačiau universiteto krikštynų vakarėlyje. Pamenu, žiūrėjome į ją šokių aikštelėje ir pro atvėpusius žandikaulius varvinome seiles. Grupiokas tylomis prisipažino, ketinantis pakviesti ją į pasimatymą. Tą kartą sau pasakiau, kad privalau būti pirmas.

Kai dabar pagalvoju, visus įvykius būtų galima suvesti į vieną lemtingą akimirką. Po keturių metų nuo pažinties pradžios, prieš išsikraustydamas į kitą Vilniaus pakraštį, paskutinįjį kartą ėjau į universiteto skaityklą. Kamilė, tuo metu, žingsniavo į bendrabutį, prieš išvykdama gyventi į Klaipėdą.

Būtent tuo metu ir būtent toje vietoje, man atsirišo batraištis. Užsirišęs jį ir atsistojęs eiti, vos ne kaktomuša susidūriau su Kamile. Trys sekundės į vieną ar kitą pusę ir būtume prasilenkę - kiekvienas nuėjęs savo keliais.

Gal būtume susitikę kitomis aplinkybėmis, o gal ir ne. Kas dabar pasakys. Aišku tik tai, kad būtent tąkart nutarėme, kad būtų smagu vėl susitikti ir prisiminti „senus gerus laikus". Pasakyta - padaryta. Po pusės metų nuo to susitikimo, pradėjome planuoti kelionę.

Buvome paskviesti į svečius. Tėčio pusseserė Diana prašė pranešti prieš kertant Olandijos sieną. Būdami Bordo mieste (Prancūzijoje), pranešėme, kad dvi dienas viešėsime Paryžiuje, o tada - tiesiai į Deventerį, kur teta gyveno su šeima.

Paryžius tapo viena iš stotelių ne šiaip sau. Ten gyveno Sajedas - iranietis statybinės mechanikos profesorius, dirbantis viename Paryžiaus universitetų. Tas pats Sajedas, pas kurį viešėjome Kome - viename konservatyviausių Irano miestų. Tas pats Sajedas, kurio broliui vienoje Komo turgaviečių pirkome antį. 

Ilgai planuoto susitikimo planus sujaukė nemalonus įvykis. Vienoje Paryžiaus gatvelių, esančių toliau nuo sostinės centro, sėdėjome ant suoliuko ir, kaip įprasta, romantiškai valgėme pupeles iš stiklainiuko, užkąsdami kvapnia prancūziška duona.

Visus pastaruosius metus, atsistoję eiti, visada elgdavomės taip pat. Pirmiausia, Kamilei padėdavau užsidėti jos didžiąją kuprinę, tada - užsidėdavau savąją. Galiausiai, paimdavau abi mažasias kuprines, kurias dėdavomės iš priekio, taip šiek tiek išlygindami svorio centrą.

Šį kartą užsisvajojau. Ėjome apžiūrėti netoliese įsikūrusio įdomaus statinio, kai supratau, kad kažkas buvo ne taip, kažko trūko. Trūko mažosios mano kuprinės. Mintis smogė stipriau nei žaibas. Mečiau didžiąją kuprinę, sušukau Kamilei, kad tuojau grįšiu ir leidausi bėgti. Bėgau kiek nešė kojos, tačiau bergždžiai. Ant suoliuko mano mažosios kuprinėlės jau nebebuvo.

Dingo nešiojamasis kompiuteris, kietasis diskas su nuotraukomis, o svarbiausia - monetų kolekcija, kurią rinkau visus pastaruosius metus. Toje vietoje, lyg kokie spinduliai, gatvė šakojosi į visas puses. Išsirinkau vieną kryptį ir ieškojau toliau. Maniau pamatysiantis kokį benamį, savo vežimėlyje kraustantį svetimą turtą. Deja, likau nieko nepešęs.

Sėdėti ir kūkčioti nebuvo prasmės: mudviejų dokumentus turėjo Kamilė, o piniginę - aš. Visi kiti svarbūs daiktai taip pat buvo su munis. Vis dėlto, nakvynės namų administratorius patarė kreiptis į policiją. Mantą palikę mažiausiame ir brangiausiame kambarėlyje, kokiame kada teko gyventi, pasukome nuovados link.

Sako, kad viltis - durnių motina, tačiau praėjome automatiniais ginklais ginkluotų pareigūnų patikrą ir pabuvojome tikrų tikriausiame Paryžiaus banditų medžioklės centre. Kas drįstų paneigti, kad tai taip pat vertingas ir įsimintinas nuotykis.

Svečiuose pas tetą Dianą

Teta Diana už dėdės Niko (Nico) ištekėjo ir atsikraustė gyventi į Deventerį, kai buvau dar visai mažytis. Po šiai dienai į Lietuvą atvyksta bemaž kasmet: jei ne su visa šeima, tai viena. Lietuvoje susitinka su giminaičiais, pabūna su draugėmis. Ypatingai mėgsta kasmetinę knygų mugę. Pastarojoje kaskart nusiperka didžiulę dėžę knygų, kurias paskui į Olandiją siunčia paštu.

O štai mums su Kamile šis apsilankymas Olandijoje buvo pirmasis. Atvykus į Deventerį, namuose susirinko visa šeimyna: Niko, Diana ir dvi žavingos dukterys. Tuo metu mažoji Sabina vis dar gyveno su tėvais ir lankė mokyklą, o vyresnioji Paulina specialiai grįžo iš Zvolės, kur Vindesheimo koledže (Windesheim Honours College) studijavo "Globalių projektų ir pokyčių valdymą".

Paulinai radus laisvą valandą, trise sėdome į traukinį ir leidomės į žygį po Zvolę. Ne tik proga susipažinti su Paulinos studijų miestu, bet ir pramankštinti kojas po keturių valandų besaikio valgymo.

Būdama tikra nenuorama, per kelias sekančias dienas, teta Diana suorganizavo ekskursijas į visas vietos įžymybes. Lankėmės Arnhemo muziejuje, Apeldorno Het Loo karališkuosiuose rūmuose, tulpių šventėje Keukenhofo parke. Kamilei tulpių šventė patiko labiausiai.

Jei ką ir išmokau apie savo kompanionę per pastaruosius metus, tai kad net ir niūriausią dieną Kamilę pralinksmins trys dalykai: burbuliukai, gyvūniukai, o užvis labiausiai - spalvytės. Ko jau ko, o spalvyčių Keukenhofo parke tiek, kad akimis, rodos, ne tik žvelgi, bet ir atsigeri.

Kiekvienais metais 32 hektarų plote pasodinama daugiau nei septyni milijonai gėlių. Parkas kiekvienais metais atviras tik aštuonias savaites, per kurias jame apsilanko apie 800 tūkstančių smalsuolių. Jei gerai pamenu, Keukenhofo parke lankėmės paskutiniosios savaitės priešpaskutiniąją dieną.

Visur gerai, bet namuose geriausia!

Tėtis juokavo, kad per kelias dienas pailsėjome tiek, kiek per metus teko pavargti. Juokai juokais, bet širdis džiaugėsi. Vis tik, susitikimas su Kamilės tėčiu buvo čia pat. Juk nuo mylimosios savijautos grįžimo dieną priklausys ar būsiu pasitiktas rankos paspaudimu ar kirčiu per ausį, kad nemokėjau nusaugot.

Tiesa, mylimąja tada dar nevadinau, kaip ir ji manęs mylimuoju, nors ir daug visko kartu buvom patyrę. Mieliau šį žodį pakeisdavom į "aš Tave gerbiu!" ir kaskart tai padarę prapliupdavom juoktis. Kartais, tai ko neištari garsiai, nuo to tik dar labiau sustiprėja.

Olandijoje praleidome visą savaitę, o tada, galiausiai grįžome namo. Paskutinis kelionės prisiminimas - iš Vilniaus senamiesčio, kai nepažįstamas praeivis palinkėjo "Buen camino!" (Gero kelio). Ženklas, kad vieno kelio pabaiga, tai tik kito pradžia...

Nuorodos:

Kamilės Youtube puslapis: https://www.youtube.com/c/TepuTepukeliones

Kamilės Facebook puslapis: https://www.facebook.com/teputepukeliones